Vestuvės.lt
Psichologija
Abejonės prieš vestuves (8)

Tuoj vestuvės, bet kažkodėl jaučiuosi neapsisprendusi, bijau apie tai kalbėtis su būsimu vyru — bijau, kad nesupras. Ar dažnai pasitaiko tokių atvejų ir kaip tų abejonių atsikratyti? Regina, 20 metų

Tokių atvejų pasitaiko. Ir labai gerai, kad pasitaiko, nes žymiai geriau abejoti prieš vestuves nei po jų. Santuoka yra pakankamai rimtas gyvenimo įvykis ir ji sudaroma neabejojant. Tam reikalingas pasiryžimas ir nusprendimas.

Savo abejonių neskubėkite atsikratinėti. Juk iš tiesų laiko dar yra. Tad ko nepaabejoti? Beje, visai naudinga paabejoti ir tokia tema: o kaip man gyvenasi neištekėjus? Kita vertus, su būsimuoju kalbėti verta. Jeigu jis jau dabar jūsų nesupras, tai kaip bus toliau? Taip ir gyvensite vienas kito nesuprasdami? Na, žinoma, galima ir taip gyventi. Tik ar verta?

Man greitai bus 23, jam — 24. Draugaujame trejus metus, du iš jų — gyvename kartu. Mudviem kartu labai gera, trinties nėra, nors, žinoma, kartais pasipykstam — esu labai emocinga ir greitai užsidegu, tačiau greitai ir nurimstu, o jis — ramaus būdo. Savaime suprantama, kad bendraujant tiek laiko (nemanau, kad treji metai -— tai daug, tačiau yra manančių kitaip), tie kiti primygtinai siūlo tuoktis. Apie vestuves kalbamės ir patys, ir nors be žiedo (kaip oficialiai priimta), jis man pasipiršo — man dėl to labai džiugu, tačiau mums santuoka — gryniausias formalumas ir mūsų tėvų sąžinės nuraminimas, nes mums ir taip gerai. Tik, žinoma, vėliau, jei bus vaikų, to formalumo reikės.

Bet aš labai bijau. Kyla daugybė klausimų: ar esu pasiruošusi santuokai, ar turiu pakankamai atsakomybės ne tik prieš save, bet ir prieš būsimą vyrą ir, žinoma, vaikus, kaip toliau klostysis gyvenimas, ar sugebėsiu nesidairyti į šalis ir nematyti kitų gražių vyrų? Ar jis bus man ištikimas ir pan.? Be to, noriu baigti mokslus ir stoti į doktorantūrą... Aistė

Klausimų tikrai daug ir visi klausimai tokie, atsakymus į kuriuos turėtum surasti Tu pati. Bet keliomis mintimis mielai pasidalinsiu.

Gana keista, kad judviejų vestuvių iniciatoriai yra kiti, o ne Jūs patys. Gražu, kad Jums kartu labai gera, ir kad pasipykstat (juk nėra namų be dūmų) ir t. t., tik susidaro įspūdis, kad vestuvės labiausiai reikalingos tiems kitiems, o ne Jums. О juk gyvensite santuokoje Jūs… Suprantu, tėvų spaudimas šiuo atveju tikėtinas, ir ko gero būtų keista, jei nebūtų. Tėvams bendras gyvenimas ne santuokoje — tikrai sunkiai įsivaizduojamas. Taip juos mokė, taip jie gyveno, to nori ir iš savo vaikų. Suaugusiems vaikams dažnai viskas atrodo kiek kitaip. O bendro nesantuokinio gyvenimo tendencijos vis labiau ryškėja. To pradžia buvo Vakarų pasaulyje, netrukus atėjo ir į Lietuvą. Tyrinėtojai kol kas negali sutarti, kas yra geriau: gyventi susituokus, ar nesusituokus. Aišku viena, kad ir vienu, ir kitu atveju yra savų privalumų ir trūkumų.

Santuokos instituciją vienaip ar kitaip remia valstybė, nors ji ir nedraudžia gyventi nesusituokus. Tad teisine prasme santuoka nėra vien formalumas, nes įstatymais nustatomi tam tikri sutuoktinių santykiai, pvz., turtiniai, tėvystės, kurie gali tapti labai aktualūs skyrybų atveju. Dažnai tie, kurie yra nusprendę neregistruoti santuokos, vienu iš motyvų įvardija tai, kad registracija tėra tik formalumas. Tačiau įvairiose šalyse daryti tyrimai rodo, kad vienas pagrindinių motyvų gyventi nesusituokus yra nenoras (arba baimė) įsipareigoti, tapti atsakingu. Todėl visai neatsitiktinai savo laiške užsimeni apie atsakomybę. Tik į ją siūlau pažvelgti kiek iš kitos pusės.

Atsakomybė gali būti prieš kažką, ir tuo pačiu gali būti už kažką. Ir tai nėra paprastas žodžių žaismas. Žodžiuose slypi daug įvairių dalykų, tuo pačiu ir emocijos. Žodžiai parodo ir žmogaus santykį su kažkuo. Jei žmogus yra atsakingas prieš kažką — neišvengiamai priešpastato save tam kažkam, supriešina. Tada atsakomybės našta tikrai tampa slegianti. Bet jei žmogus atsakingas už kažką (už save, už vyrą, už vaikus), atsakomybė nėra tokia slegianti. Atsakomybė prieš kažką turi savyje prievartos elementą, dažniausiai negatyvias emocijas, nes reikia atsakyti prieš kažką, atsiskaityti kažkam. Atsakomybė už kažką neišvengiamai susijusi su laisve ir pasirinkimu. Jei santuoka tėra atsakomybė prieš kažką, tada tikrai užsikraunama nepakeliama našta. Bet jei santuoka yra atsakomybė už savo pasirinkimą, atsakomybė už savo veiksmus gyventi drauge, atsakomybė už savo vaikus — tada nėra tos slegiančios ir bauginančios naštos. Tokia atsakomybė neturi to prievartinio emocinio atspalvio, ji tampa sąmoningu pasirinkimu. Kai žmogus renkasi pats, jis žymiai geriau jaučiasi, labiau pasitiki savimi ir yra atsakingas už savo pasirinkimus. Susidaro įspūdis, kad pati santuoką traktuoji kaip kažką tai primesto kitų, prieš kuriuos ir reikia atsakyti. Tik ar verta daryti tai, ko reikalauja kiti? Ko verta santuoka, kai tuokiamasi todėl, kad kiti (tėvai, giminės ir t. t.) daro spaudimą, o ne todėl, kad toks jūsų apsisprendimas? Greičiausiai su tuo ir susuijusi Tavo baimė...

Ar sugebėsi nesidairyti į šalis ir nematyti kitų gražių vyrų? Bet gi ištekėjusi moteris nėra lenktyninis arklys su akidangčiais, kad nesibaidytų… Tad kodėl gi nesidairyti ir nematyti? Beje, vyrai būna ne tik gražūs. :)

Jei vyras veda mylėdamas ir norėdamas gyventi drauge, auginti vaikus, o ne todėl, kad kiti daro spaudimą — tikimybė, jog jis bus ištikimas, smarkiai išauga. Kita vertus, ar vyras bus ištikimas, ar tokia būsi Tu, priklauso ne nuo ko nors kito, o nuo Jūsų pačių, nuo Jūsų santykių, nuo to, ką sukursite abu. Būtent, sukursite.

Psichologas Arvydas Būta

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (8)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.