Vestuvės.lt
Psichologija
Kodėl moterys palieka vyrus? (8)

Turbūt lengviausias atsakymas į šį klausimą — „nes atsibodo“. Ir, ko gero, linksmiausias. Tačiau vyriškoji auditorijos dalis sutiks, kad nusišypsos dailia trisdešimt dviejų dantų šypsena perskaičiusios šią eilutę tik jos... tos, kurios paliko. Paliktieji greičiau sugrieš dantimis, nes buvo įžeistas jų vyriškasis ego, jiems gėda prieš draugus. Vyrui pripažinti pralaimėjimą ir taip sunku, o čia dar silpnoji lytis — kur tai matyta.

Ir visgi taip gan dažnai nutinka. Turbūt ne kartą yra tekę stebėti komišką (nors čia labiau tiktų žodis „tragikomišką") situaciją: vyrukas pietauja su mergina, staiga mergina pakyla, apšaukia jį ir nubėga visa išraudusi. Likęs vienas, vyrukas susinervina, pradeda muistytis, bando skambinti savo vienintelei, tačiau ji, žinoma, nekelia ragelio. Jei tai pirmas rimtas apsipykimas — gal ir susitaikys. O jei ne?

Daugeliu atveju moterys, prieš palikdamos vyrus, juos apkaltina arba neištikimybe, arba „apkerpėjimu". „Susirado kažkokią jauniklę, bet tegul negalvoja, kad aš jam leisiu mane mulkinti“, „Negalėjau su tuo apsamanojusiu kelmu toliau gyventi", „Jam rūpi tik išsidrėbti prieš televizorių po darbo ir skaityti laikraštį", „Jis visiškai manęs nepastebi, jam tik darbas galvoje" ir t. t. Tokiose situacijose nepagailima ir kur kas aštresnių epitetų, tačiau jų, savaime suprantama, neminėsime. Emocijos čia liejasi laisvai ir nevaržomai. Patarimų tokiais atvejais buvo išsakyta begalė, ir visi jie viens už kitą geresni. Tačiau genialumas slypi paprastume. Jei vyriškiai būtų šiek tiek dėmesingesni savo damoms, tiek konfliktinių situacijų ir skyrybų tikrai nebūtų. Moterims reikia švelnumo. Moterims reikia dėmesio. Jos nori būti pastebėtos, pagirtos, jos nori būti pačios pačiausios. Juk pasakyti gerą žodį, komplimentą — tai ne suknelę už 10.000 litų nupirkti. O kaip tai moterims patinka, nė nereikia įtikinėti.

Žinoma, to nepritaikysi kalbant apie neištikimybę. Čia reikalai kur kas komplikuotesni. Už gražbyliavimą ne vienas vyrukas nuo savo vienintelės yra gavęs per žandą. Ir, manau, teisėtai. Jei jau prisiekei ištikimybę, tai ir laikykis. Arba sukis taip, kad nieks nepagautų. O jei jau pričiupo... Kaip sakoma — nėra baisesnio keršto už įskaudintos moters kerštą. Galėtų sudraskyti konkurentę, jei tik sužinotų. Čia vyrai turėtų imtis ypatingų diplomatijos gudrybių santuokai ar draugystei išsaugoti. Ir, ko gero, gėlių puokštės nebepakaks. Reikės ilgo atsiprašymo laiško, daug prisiekinėjimų, jei... jei moteris galvoja apie atleidimą. Jei ne — tada jau per vėlu taisyti, nebent prabėgus kiek laiko.

Visiems moterų gerbėjams (tikiuosi, tokių dauguma, kurie lanko šį puslapį) palinkėčiau ištvermės ir savitvardos, jei jau teko patirti paliktojo dalią. Ir, aišku, labiau vertinti draugystę. Po laiko atsiprašinėti, ko gero, yra pats nemaloniausias darbas, tačiau kartais tai padeda. O kad to nebūtų, kad vyrų nepalikinėtų per dažnai, turi pasistengti ir patys vyrai. Artėja kovo 8-oji. Geresnę progą savo jausmams įrodyti sunkiai besurasi.

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (8)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.