Vestuvės.lt
Psichologija
Meilė gali tęstis amžinai (3)

Psichologai meilėje atranda labai daug dėsningumų, pasikartojimų. Visos poros pereina tuos pačius etapus, nė viena neišvengia krizių. Visi panašiai klystame ir kenčiame dėl panašių dalykų net nežinodami, kad patys meilę ir žudome. O paskui šaukiame, kad nėra meilės. Tačiau psichologė–psichoterapeutė Rūta Bačiulytė sako, kad meilė gali tęstis ir visą gyvenimą.

Elvyra Žvirblienė. Nuotrauka — Redos Mickevičiūtės.

Viskas priklauso nuo mūsų pačių
„Meilė tikrai gali tęstis visą gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad visą gyvenimą ji liepsnos ta pačia ugnimi ir išliks tokia, kokia buvo dviejų žmonių santykių pradžioje.
Meilė —– gyvas, nuolat kintantis procesas, pereinantis ne vieną etapą. Tik nuo dviejų žmonių noro ir pastangų priklauso, kiek ji tęsis. Meilė gali tęsti iki gyvenimo pabaigos arba iki pirmos krizės, nesėkmės ar išbandymo.“

Pirmoji meilės krizė neišvengiama
„Meilė prasideda nuo susižavėjimo, o paskui — skraidymas ant sparnų, rožinės svajos. Tai pradinė meilės stadija, kurioje vienas kitą idealizuojame, matome tai, ką norime matyti. Bet tokia būsena negali tęstis visą gyvenimą.
Jei šiame etape pora susituokia, greitai į tarpusavio santykius įsimaišo buitis: rožiniai akiniai išnyksta ir aplanko nusivylimas — pirmoji krizė.
Pirmąją krizę neišvengiamai išgyvena ir nesusituokusios poros. Šitoje stadijoje poros dažnokai išsiskiria arba jų santykiai visiškai atšąla. Jeigu ir gyvena toliau kartu, tai gyvena jau tik iš įpročio, dažnai netgi kentėdamos.
Yra manančių, kad susižavėjimas, įsimylėjimas trunka maždaug trejus metus, tačiau dažnai tai baigiasi jau po metų, kartais ir dar greičiau. Dar kitiems atrodo, kad pasibaigė susižavėjimas, vadinasi, baigėsi ir meilė. Taigi nebėra ką toliau veikti: santykiai nutraukiami, ieškoma kito partnerio. Tačiau viskas kartojasi panašiai. Taigi telieka plasnoti toliau.“

Vidurio amžiaus krizė — rutinos vaisius
„Jeigu nusiėmę rožinius akinius, žmonės vis dar nori būti kartu, jie išgyvena kitą — pažinimo, atradimo stadiją, kai partneris pamatomas „visoks“... Ir jeigu tuo metu nusprendžiama: „mes tinkame vienas kitam“, „mes gerai jaučiamės“, seka prisitaikymo etapas. Tada jau galima kalbėti ir apie tikrąją meilę, kai „man kitas žmogus yra brangus“, kai „aš noriu juo rūpintis“, kai „man gera būti su juo“, kai „aš grožiuosi jo raida“.
Bet būtent čia ir atsiranda dar vienas pavojus — pavojus „užstrigti“. Sutuoktiniams prisitaikius vienas prie kito atsiranda tam tikra rutina ir jei abu nesistengia tobulinti savo asmenybės ir toliau pažinti vienas kito (o žmogaus pažinimas yra beribis), po kažkurio laiko porą ištinka dar viena krizė. Ištikus antrajai krizei, vienas iš partnerių paprastai ima dairytis į kitus ieškodamas įvairovės...
Ši krizė reiškia, kad abu žmonės nustojo „augti“ arba „auga“ tik vienas. Tas vienas rūpinasi savišvieta, saviugda, savo kūnu, sveikata, o kitam viskas gerai — dirba tą patį darbą, nesiekia jokios karjeros, po darbo nueina su draugais išgerti alaus ir taip diena iš dienos... Esant tokioms aplinkybėms, tam, kuris yra pasiekęs kitokį lygmenį, pasidaro gana sunku. Ir tada jis arba dairosi kito partnerio, arba ieško dar kitos išeities — bando partnerį „patempti už ausų“. Ir vis dėlto, jeigu yra abipusis noras, įveikiama ir ši krizė.“

Brandi meilė — brandžiame amžiuje
„Tik perėjus visus šiuos etapus pasiekiama brandi meilė. Vadinasi, du žmonės supranta: „aš esu aš, o tu esi tu, bet tu man rūpi, tu man esi svarbus, tu vienintelis ir unikalus ir niekas kitas negali tavęs pakeisti.“
Tačiau vertinimai suprantami ir pajuntami sulaukus brandaus amžiaus. Kai matome senyvus žmones, kurie eina susikibę už rankučių ir jų veidai švyti, tai ne kas kita, o brandi meilė. Vyras rūpinasi jau ne jauna žmona, žmona — jau senyvu vyru, gal net ir nepajėgiu. Jie brangina vienas kitą ir tai yra dviejų žmonių viso gyvenimo pastangų vaisius.“

Viskas prasideda nuo meilės sau
„Kartais dviejų žmonių santykiai prasideda ne nuo meilės, o nuo jos trūkumo. Jei abiem arba vienam iš partnerių meilės vaikystėje stigo, jeigu tėvai nenorėjo ar nemokėjo meilės parodyti, jie alks meilės, bet ieškos jos ne savyje, o išorėje. Tada partnerystė dažniausiai sudaroma principu: „jeigu tu mane mylėsi, galbūt ir aš tave mylėsiu.“
Iš tikrųjų čia reikalaujama to, ko neturi nė vienas. Juk viskas gyvenime prasideda nuo meilės sau. Ir jeigu neišmoksti priimti savęs tokio, koks esi, gerbti, vertinti, mylėti save, negalėsi mylėti ir kito. Tiesiog neturėsi ką duoti, nors labai norėsis gauti.
Sąjunga ar partnerystė taip sudaromos gana dažnai, bet toks buvimas kartu gana greitai išsekina, nes nė vienas negauna to, ko tikisi. O tada prasideda priekaištai, reikalavimai: „Tu manęs nemyli...“ Bet juk meilės neišsireikalausi.“

Sutuoktiniai nieko neprivalo...
„Klystame, jei santuoką ar partnerystę įsivaizduojame maždaug taip: „Mes esame susituokę, todėl tu privalai“... Iš tiesų santuokoje nė vienas nieko neprivalo. Būti santuokoje yra laisvanoriškas įsipareigojimas būti su kitu žmogumi. Mylėti, džiaugtis, dalytis... Bet visa tai nėra pareigų sąrašas.“

Didelis amžiaus skirtumas  kliūtis
„Yra toks stereotipas, kad poroje vyras turi būti vyresnis už moterį. Tada jis neva rūpinsis jaunesne žmona, nesižvalgys į kitas, o pora išvengs kai kurių problemų. Tačiau partnerystė nėra vien rūpinimasis. Veikiau — abipusė branda, abipusė raida.
Jei amžiaus skirtumas nėra labai didelis (4–5 metai) — tai gali būti ir visai pozityvu, nes mergaitės ir fiziškai, ir emociškai subręsta anksčiau negu vaikinai.
Bet didžiulis partnerių amžiaus skirtumas jau yra kliūtis visavertei partnerystei. Didelis amžiaus skirtumas reiškia ir didelį brandos skirtumą. 20–metė mergina branda neprilygs 40–ties metų vyrui, nes ji juk dar nespėjo tiek, kiek jis patirti, išgyventi, subręsti. Tą patį galima pasakyti ir apie vyresnę moterį bei gerokai jaunesnį vyrą. Tokioje partnerystėje dažniausiai susiklosto tėvo (motinos) ir vaiko santykiai. Didelis amžiaus skirtumas neišvengiamai susijęs ir su kitais skirtumais: kartų, interesų, pomėgių, požiūrių, fiziniais, fiziologiniais. O tai jau nėra taip nereikšminga.“

Vaikai problemų neišsprendžia
„Kai tarpusavio santykiai šlyja, kartais vienas iš partnerių bando juos „pataisyti“ vaiko gimimu: „Gimęs kūdikis mus suartins“. Deja, gimęs kūdikis problemų neišsprendžia.
Kitas dalykas, kai mylėdami vienas kitą abu norime turėti vaikų. Vaikai — tam tikra dviejų žmonių santykių tąsa, meilės, pasitikėjimo vienas kitu įrodymas. Bet ir tokios poros santykiams kūdikio gimimas dažnai tampa išbandymu, nes naujagimis pareikalauja daug dėmesio, energijos, laiko. Jei santykiai iki tol buvo tvirti, šis išbandymas greitai įveikiamas. Jei iki vaiko gimimo buvo krizė, ji dažniausiai tik padidėja.“

Meilę žudo...
„Meilė turi daug priešų. Jei vienas iš partnerių yra didelis egoistas, reikalaujantis, kad pasaulis suktųsi tik apie jį, o visi juo žavėtųsi, meilė gana greitai miršta. Meilę žudo ir nesugebėjimas išreikšti savo jausmus, išsakyti nuoskaudas. Jeigu vienam iš partnerių kažkas nepatinka, bet bandydamas išsaugoti santykius jis vis nutyli, ilgainiui iš to išauga siena, kuri neleidžia žmonėms būti artimiems.
Nesikalbėjimas: „mano jausmai niekam nerūpi“ visada provokuoja atšalimą. Kiekvienoje santuokoje ar partnerystėje reikia ir pasibarti, ir susipykti, ir pasibučiuoti, ir susitaikyti. Ir tai — normalu.
Dar viena meilės žudikė yra neištikimybė. Žinoma, yra skirtumas tarp atsitiktinio nuotykio (visi klystame) ir sąmoningos suplanuotos neištikimybės. Jei sąmoningai ieškau nuotykio, vadinasi, partnerio nebemyliu, man nėra svarbūs jo jausmai, jo išgyvenimai. Kai žmogų mylime, jo neskaudiname, o jeigu tai darome sąmoningai, apie meilę nėra ką ir kalbėti. Kita vertus, neištikimybė visada kalba apie kažkokį stygių santykiuose. Tie, kurie mano, kad neištikimybė išspręs tarpusavio santykių problemas, anksčiau ar vėliau įsitikina, kad taip nėra. Ir dar: neištikimybė neišvengiamai nužudo pasitikėjimą, dažniausiai visam gyvenimui. O gyventi poroje nepasitikint, nuolat sekant, kontroliuojant, tikrinant yra baisi abipusė kančia.“

Ir... amžina meilė
„Aš visiškai pritariu psichologui, filosofui ir egzistencialistui Erichui Frommui, kuris sako, kad meilė nėra tik jausmas. Ji apima daug daugiau, visą žmogų. Visų pirma meilė yra pasiryžimas ir sprendimas: „Aš noriu mylėti šitą žmogų“. Tai reiškia, kad aš jį gerbiu, aš noriu jį pažinti, noriu padėti tam žmogui augti, noriu su juo dalytis išgyvenimais, patirtimi, žiniomis. Noriu juo rūpintis. Ir jei tai — abipusis procesas, tai tikrai tokia meilė gali tęstis amžinai, kaip būna pasakose, kaip rašoma romanuose.“

www.nuo-iki.lt

Su draugu jau seniai draugaujame ir atsirado rutina. Pastebėjau, kad žvalgosi į kitas. Kaip atgaivinti santykius? Eva

Kiekviena tarpusavio draugystė yra unikali ir išskirtinė. O draugaujant ilgesnį laiką, santykiai patiria išbandymus. Vieni atlaiko sunkumus ir rutiną, kiti — pasiduoda. Tačiau nereikia kaltinti kasdienybės, atsirandančios rutinos. Jei jaučiate, kad santykiai stabarėja — vadinasi, reikia kažko imtis, kažką keisti, kažkaip juos paįvairinti. O kaip? Tai jau pagal kiekvienos poros sutarimą bei norus. O gal net nereikia nieko keisti.... Gal tereikia atvirai pasikalbėti, paklausti kaip jis jaučiasi, ką jis galvoja... Taigi, sėdėti ir laukti neverta, imkitės inciatyvos!
Sėkmės !

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (3)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.