Vestuvės.lt
Šeimos planavimas
Pasaka apie gyvenimą - atsako psichologas Arvydas Būta (1)

Arvydai,
Noriu Jūsų paprašyti patarti vienos gana nestandartinės situacijos tema. Manau, patarimas galėtų padėti ne tik man, bet ir kitoms moterims, nes ko gero tikrai esu ne vienintelė.

Istorija:

Labai norėjau turėti vaikų. Ištekėjau ir po dvejų metų sužinojau, kad mano vyras negali jų turėti Medikai niekuo padėti negalėjo ir patarė skirtis, jei aš noriu turėti vaikų. Galvojau kitaip. Noras auginti kūdikį buvo stipresnis už viską.
Tą pat vasarą sutikau savo pirmąją meilę (po 14 metų) ir tarp mūsų įsiplieskė ugnis, ko pasekoje pastojau. Jis buvo jau išsiskyręs ir mudu planavome ateitį. Tą vakarą, kuomet pasakiau, jog laukiuosi, pažvelgusi į "vienintelį", supratau, kad ateities tai jau tikrai nebus. Namuose taip pat vyrui ryžausi pasakyti tiesą kas ir kaip, o po savaitės gulėjau ligoninėje su gręsiančiu persileidimu. Nusprendžiau kas bebūtų - gimdyti. Stengiaus apie nieką negalvoti, išskyrus būsimą kūdikį. Situacijos dvilypumas kėlė nerimą, bet vyras palaikė mane ir kiek įmanydamas rūpinosi. Lankė ir būsimasis tėvas. Tikėjaus, kad viskas išsispręs ir mes būsim drauge kaip prieš daugelį metų (ankstyvoje jaunystėje buvome principingi, po išsiskyrimo kasmet dažnai skambindavo, per naujuosius metus - nuolat, bet susitikę nebuvome). Jis dirbo pas vieną žymų žmogų, taip pat turėjo dar ir kitą moterį. Pačioje nėštumo pabaigoje "praeities šešėlis" iškalbingai pareiškė, kad su manimi likti negalįs ir lieka ten, kur yra, nors man jaučia stiprų jausmą - tai viena. Antra - aš neturiu tiek pinigų, kiek jis turi ir gali turėti ten kur dirbo ir su ta, su kuria tuo metu gyveno. Buvo sunku. Didelė maišalynė. Stengiausi kiek įmanydama slopinti neigiamus jausmus, kad nepakenkčiau vaikui. Po sunkaus ir ilgo gimdymo pasaulį išvydo mano mielas ir nuostabus žmogutis. Painiava tęsėsi toliau, nors likome gyventi su vyru. O dar - nauji papildomi darbai (lakstymas per tris darbus), būsto statyba, kuria daugiausia teko užsiimti man, nieko gero nepridėjo. Galvojau, kad greitai viskas pasibaigs ir viskas bus gerai. Norėjau, kad turėtume puikų būstą ir visa kita. Tikslai buvo įgyvendinti.
Po penkerių metų - skyrybos. Nebeištvėriau. Pati nunešiau. Nenorėjau gyventi dėl įvaizdžio puikios šeimos, kurioje iš tiesų tvyrojo pastovi įtampa. Sunku meluoti kitiems, bet sau - nepakeliamai sunkiau.
Klausimai:
1. Ką sakyti vaikui, kai tėvas (netikras) neatvažiuoja, nenori rūpintis, jo jausmai atbuko, jaučia man neapykantą. (Iki šiol stengiausi dėl vaiko palaikyti ryšį) ?
2. Kaip man pačiai susitvarkyti su kaltės jausmu, jei tai tikras kaltės jausmas, kad aš kažko nepadariau, kad viskas būtų gerai ir mano vaikui, ir man, ir tėvui
3. Ar reikia vaikui užaugus pasakyti tiesą? Jei reikia, tai kaip tai padaryti kiek įmanoma švelniau? Ar tiesiog negalvoti apie tai, kol neateis laikas?
Miglė


Sveika, Migle

Panašu, jog turėjai nelengvų patyrimų savo gyvenime. Ir dėkui už labai konkrečiai suformuluotus savo klausimus.

Ką sakyti vaikui? Labai gaila, kad Tavo buvęs sutuoktinis dėl negatyvių jausmų Tau nenori palaikyti santykių. Kita vertus, galima ir jį suprasti. Juk vaikas ne jo… Turiu prisipažinti, Migle, Tavo klausimai ne iš lengvųjų. Teko nemažai pasukti galvą :) O ir kolegos su gerom idėjom pagelbėjo.

Jei vaikui paaiškinsi, kad tėtis neatvažiuoja dėl to, kad mama ir tėtis nesutaria, kad tėtis pyksta ant mamos - bus tik dalis tiesos. Nes tai nėra tikras tėtis. Ir visai tikėtina, kad būtent dėl to jis ir neatvažiuoja. Ar verta tai sakyti vaikui? Mano galva, verta net ir tai. Ir net nelaukti kol jis užaugs. Jei vaikas tai sužinos paauglystėje, jam gali būti dar sunkiau. Vaikams paaugus visada parūpsta jų praeitis, tėvai. Ir anksčiau, ar vėliau vaikai randa atsakymus į klausimus. Jei ne iš pačių tėvų, tai iš kitų žmonių. Ir jau vien dėl to, kad žymiai geriau girdėti informaciją iš pirmųjų lūpų, verta su vaikais apie tai kalbėti. Kita vertus, dažnai vaikai dėl skyrybų kaltina save, ir dažniausiai tada, kai jiems nėra paaiškinamos tikrosios skyrybų priežastys. Informacijos trūkumą vaikai užpildo savaip. Ir dažniausiai tokiais atvejais kaltindami save. Suprantu, tokie pokalbiai nėra lengvi. Vaikams sunkiai suprantama racionali suaugusiųjų kalba. Jie reaguoja į viską daugiau emociškai. Kolegė, dirbanti su vaikais, pasiūlė puikią idėją. Pabandyk pasekti savo vaikui pasaką. Pasaką, kurios personažai - išgalvoti karaliai ir karalienės, princai ir princesės. Kurios siužetas yra Tavo ir Tavo vaiko gyvenimas. Pasaką, kuri bus Tavo vaiko pasaka. Pasaką apie jį. Labai svarbu, kad pasakoje būtų aiškios siužetinės linijos. Karalius ir Karalienė, kurie negalėjo turėti vaikų. Užjūrio Karalius, kurį Karalienė labai mylėjo ir su kuriuo iš didelės meilės sulaukė mažos Princesės. Taip atsitiko, kad Princesei paaugus, Karalius su reikalais turėjo išvykti. O Užjūrio Karalius, net ir labai mylėdamas Karalienę ir Princesę, turėjo gyventi kitur, nes jo laukė svarbūs šalies darbai ir visokie rūpesčiai joje. Tad mažoji Princesė ir Karalienė motina turėjo pasilikti vienos.
Migle, jei pasakosi tokią pasaką, labai svarbu pabrėžti, kad Užjūrio Karalius labai myli Karalienę ir Princesę, tik turi tokių svarbių ir kilnių reikalų, kad negali jų aplankyti. Emociškai labai svarbu, kad vaikui, praradusiam vieną tėvą (netikrą), liktų bent viltis, jog yra tikras tėvas. Mylintis, svarbus, reikšmingas. Tik labai užsiėmęs… Bet Karalienė ir Princesė puikiai gali gyventi ir be karalių. Jos myli ir rūpinasi viena kita. Svarbu, kad pasaka turėtų ir laimingą pabaigą.

Pasekusi šią pasaką, švelniai pasakyk vaikui, kad tai jo pasaka, kad tai pasaka apie jį, kad ta Princesė iš tikrųjų yra ji. Ir nieko papildomai nereikėtų aiškinti. Supras. Jei kiltų klausimų, galima atsakyti į juos remiantis pasaka. O dar geriau būtų klausimus pabandyti peradresuoti vaikui. Paprašyti, kad vaikas pats atsakytų taip, kaip jis mano. Tiesiog paklausk: "O kaip tu galvoji, kai ten tas karaliaus…? O kaip tau atrodo, kaip princesė…?"
Gali būti, kad šią pasaką teks sekti ne vieną ir ne du kartus.

Apie kaltės jausmą kažko nepadarius. Migle, gyvenimas taip surėdytas, kad beveik kiekvieną akimirką mes renkamės. Kartais labai sąmoningai, kartais visai nesąmoningai. Kažką pasirinkus, visada lieka nepasirinkti variantai. Už savo pasirinkimus atsakom patys, o ne kas nors kitas. Tokia atsakomybės našta nėra lengva. Bet tuo pačiu ir naudinga, nes tokiu būdu kaupiame patirtį. Vargu ar verta kaltinti ir graužti save dėl to, ko nepadarėme. Ar padarėme. Jei kartą pasirinkome, tai pasirinkome. Ir to dažniausiai nebepakeisim. Tad visai nėra reikalo jaustis kaltiems už savo pasirinkimus. Ir taip esame už tai atsakingi. Kaltės jausmas ir atsakomybė - labai skirtingi dalykai. Jausdamiesi kalti mes tik nuvertiname save, peikiame ir koneveikiame. Nuo to niekam nėra geriau, ypač mums patiems. Būdami atsakingi už savo poelgius, mes neeikvojame laiko ir pastangų saviplakai. Mes galvojame, vertiname, analizuojame savo poelgius, taip kaupdami patirtį. Ir tuo pačiu taisome savo klaidas, jei akivaizdžiai suklydome pasirinkdami. Kaltės jausmas tik alina ir sekina. Atsakomybė - sudaro prielaidas tobulėti ir augti, būti laisvais. Tad vėlgi turime pasirinkimą: jaustis kalti ar būti atsakingi.

Ką pasirinksi Tu?

Sėkmės renkantis, Migle. Ir kuriant pasaką. Savo ir dukros pasaką - gyvenimą.
Šiltai
Arvydas

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (1)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.