Vestuvės.lt
Įvairenybės
Jūratė Onaitytė: „Gera ten, kur žemė po kojomis“ (2)

Susitikimą Jūratė Onaitytė paskiria iškart po repeticijos. Jai tai tarsi dar vienas darbas, nes dalyti interviu teatro ir kino legenda vadinama aktorė nemėgsta. Ir iškart nubrėžia tabu zoną — skyrybos.
Vasarį 55–metį pasitikusi aktorė — vis tokia pati. Tragikė, galinti užsikvatoti užkrečiamu juoku. Trapi, mergaitiškos figūros, vis taip pat ant pečių krintančiais plaukais. Giliu, žemu, su niekieno nesupainiojamu balsu atsargiai tarianti žodžius. Taip ir neišmokusi nusižengti pagrindinei savo gyvenimo taisyklei — nedaryti to, kas jai nepriimtina. 

Dalia Juškienė. Nuotrauka — Saulės Jonušaitytės.

APIE NAUJUS VAIDMENIS

Ką repetuojate šiuo metu?
Šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Bernaro Kolteso, mirusio 1989–aisiais, vieną paskutinių pjesių „Sugrįžimas į dykumą“. Premjera planuojama vasario viduryje. Statyti spektaklį pakviestas Rimo Tumino režisūros kurso auklėtinis Artūras Areima. Naujasis mano vaidmuo, bijau, gali būti mano naujasis amplua. Jau antrą kartą iš eilės vaidinu tarnaitę. Gal jau toks amžius, kai − arba tarnaitė, arba močiutė.

Jūs — tragikė. Ar vaidmenys jus sukūrė, ar pati juos prisišaukėte savo natūra?
Esu įsitikinusi, kad beveik kiekvienas svarbus vaidmuo ateina savo laiku. Aš taip gyvenu, aš jį prisišaukiu. Vaidmenys moko, auklėja, o likimas tau juos įteikia tuo metu, kai labiausiai reikia, kai geriausiai esi pasirengęs. Po trisdešimties aktorystės metų galvoju: jei dabar daryčiau, ką anksčiau dariau, gal brandžiau būtų, o gal — priešingai... Viskas ateina savo laiku. Pati esu tragikė, bet atėjo laikas, kai kartais nenoriu žiūrėti to, kas traukia už skverno į duobę. Kai pačiai reikia išbristi, patinka ir komiški dalykai.

Laukia dar viena premjera. Pavasarį didžiuosius ekranus išvys režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Sauliaus Drungos sukurtas pilnametražis vaidybinis filmas „Anarchija Žirmūnuose“. Dar nepasirodęs filmas sukėlė milžinišką susidomėjimą dėl scenarijaus, Kanuose laimėjusio prestižinį „Naujojo talento“ apdovanojimą. Filmo kūrėjai neslėpė žavėjimosi jūsų darbu.
Tai antras mano sugrįžimas į kiną. Prieš dvejus metus taip sutapo, kad ir režisierius Gytis Lukšas po ilgos pertraukos sugrįžo į kiną. Tada ir mane pakvietė statydamas „Duburį“. Dirbau su jaunu režisieriumi. Apie dešimtį metų buvau atitrūkusi nuo kino. Ne toks jau ir lengvas tas pirmas žingsnelis po pertraukos. Pirmą dieną filmavimo aikštelėje tokį šoką išgyvenau... Stengiausi neišsiduoti, kad tik jo ekrane nepasijustų. Jaudinuosi, aišku, jaudinuosi laukdama rezultato. Filmas montuojamas Vengrijoje, vis pagalvoju, kaip ten viskas vyksta.

Žiūrovai jus įsiminė televizijos filmuose „Raudonmedžio rojus“, „Geismų tramvajus“, populiariuose kino filmuose „Turtuolis, vargšas“, „Moteris ir keturi jos vyrai“. Kokį vaidmenį sukūrėte naujajame filme?
Esu filmo herojės teta. Sesers dukra, atvažiavusi iš provincijos į Vilnių, apsigyvena tetos bute. Jaunystės ir brandos amžius — du požiūriai į gyvenimą.

APIE SAVE — MOČIUTĘ

Didžiausias džiaugsmas dabar — anūkė Luknė. Kai prieš trejus metus tapote močiute, įvardijote savo būseną: „Viskas viduje virpa.“ Ar taip pat tebevirpa?
Močiutė. Gražus žodis. Mane taip ir vadina − „kaukės močiutė“. O būsena? Kaip ir po dukros Kamilės gimimo. Metus jutau pernelyg didelę atsakomybę. Tada galvojau: jei taip bus visą gyvenimą, per sunku, neištversiu, per didelė atsakomybė už tą bejėgį mažytį žmogų. Paskui rimau, rimau. Dirbti reikėjo. Pirmas išsiskyrimas − pusei dienos, paskui − ilgesniam laikui. Taip ir su anūke. Iš pradžių buvo euforija, o paskui reikėjo pratintis prie šios padėties. Anūkė atėjo labai laiku. Kaip ir mano dukra. Man tada buvo dvidešimt penkeri. Dabar dukra iš Vilniaus sugrįžo į Kauną. Čia dvi močiutės, čia pagalbos daugiau.

O kodėl „kaukės močiutė“?
Aš kelias kaukes turiu. Viena — iš Londono, kita — iš Venecijos. Tos kaukės nuo kūdikystės Luknę traukė. Vos įžengusi į butą žiūrėdavo, ar yra kaukė. Jai buvo paslaptis: lyg ir veidas, bet nėra akių. Po truputį pratinau tą paslaptį pažinti. Ir pati užsidėdavau kaukes, ir jai uždėdavau. Luknei labai patiko tas žaidimas. Taip ir tapau ne paprasta močiute, o „kaukės“.

Ar teisybė, kad vaikaičiai auklėjami geriau nei vaikai?
Gal ne geriau, bet atlaidžiau. Jau ir praktikos įgyta, ir amžius toks. Jauni tėvai, kaip dažniausiai būna, ne visada turi laiko. O aš, kai žinau, kad Luknė ateis, pasirengiu net ir fiziškai. Jei būnu pavargusi, dukrai sakau: „Ne, šiandien negaliu.“ Nenoriu, kad pas mane ji tik laiką praleistų. Mudvi nuolat ieškome kuo užsiimti. Norisi kuo daugiau suteikti pirmosios pažinties su gyvenimu, kad ir aš jai turėčiau kažkokį poveikį. Ji laiminga, kai dabar tarp daugiaaukščių namų ieškome mėnulio danguje ir skaičiuojame žvaigždes. Jeigu ir išeičiau iš gyvenimo, danguje ji mane atpažintų. Arba piešiame. Ir kreidelėmis, ir pieštukais, ir tapome. Kai ji su manimi, nustumiu visus darbus į šalį. O tėvai tai ne visada gali.

Žurnalas „NUO... IKI...“

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (2)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.