Vestuvės.lt
Įvairenybės
Namai, kuriuose niekada nepabosta (5)

Prieš devynerius metus verslininkė Inga Krukauskienė su vyru Raimondu įsikūrė nuosavame name. Iki šiol šiuos namus Inga vadina savuoju rojumi. Iki šiol ji nenorėjo čia nieko keisti ar tobulinti. Tik gėlių vis daugiau, suvenyrų iš svečių kraštų nebėra kur dėti, o šeimos nuotraukos ir relikvijos ant sienų ir lentynų jau nesutelpa. 

Elvyra Žvirblienė. Nuotrauka – Saulės Jonušaitytės.

Gyvenimas rojuje
„Ilgą laiką su vyru gyvenome bute. Gimė du pirmieji vaikai, nuosavam namui buvau visai abejinga. Bet kai prieš dvylika metų su Raimondu nusprendėm, kad norime dar vieno vaikelio, o gal net ir dviejų, pagalvojau, kad vaikams reikia gimtinės. Ne šalį, ne miestą turėjau galvoje, o namus, kuriuose vaikas būtų pradėtas, į kuriuos jį visada trauktų sugrįžti. Vieta namui dar buvo neišrinkta, o aš jau svajojau apie rožinį kambarį būsimai savo dukrytei.
Vyras užsiima prekyba nekilnojamuoju turtu, todėl turi ypatingą nuojautą. Namui išrinko gražesnę vietą nei galėjau įsivaizduoti. Gyvename beveik miške, beveik rojuje...“

Devyneri metai be remonto
„Tik šiek tiek perdažėme vaikų kambario sienas, nes ant jų mažieji vis ką nors nupiešdavo. Miegamajame pakeitėme kilimą – jis buvo baltas, kol keletą kartų aplaisčiau jį kava. Teko keisti iš reikalo.
Po devynerių čia pragyventų metų nėra vietų, kurios mane erzintų. Todėl visiškai nieko nenorėčiau name keisti. Labai nustebau, kai viena pažįstama ponia man prasitarė: „Kai namie baldai pabosta, vežu juos į sodybą.“ Aš neturėčiau ką išvežti. Viską branginu, puoselėju, nes viską įsigijau su meile. Mes net baldų neperstumdėme. Nėra jokio poreikio. Problema tik ta, kad atsiranda naujų daiktų, kurių nėra kur sutalpinti.“

Raudona ir dar kartą raudona
„Sakoma, apie bėgantį laiką galima spręsti pagal vaikus, gėles ir medžius. Rodos, ką tik atsikraustėme, o matau – medžiai milžiniški, gėlės veši, vaikai užaugę.
Štai kambarinį medį bonsą gavau per šias Kalėdas dovanų nuo savo vyro. Jau ir išbučiavau medį ir pasisveikinau – augalai mėgsta, kai su jais kalbamasi. Stengiuosi su bonsu susidraugauti ir labai prašau, kad pas mus prigytų, sparčiai augtų. Medį, sukomponuotą iš dirbtinių raudonų gėlių, pirkome pernai prieš pat Kalėdas. Buvau sužavėta tais jo raudonais vainikais.
Apskritai mūsų namuose dominuoja raudona spalva. Baras, kolonos, laiptai – viskas raudona.
Kai namuose stovėjo šventinė eglė iki pat lubų, jos žaluma ir raudoni žaislai man priminė Vietnamą, kuriame prieš penkerius metus sutikome Naujuosius metus.“

Vaikams leidžiame viską
„Pirmajame aukšte specialiai išklojome skala. Sako, kad ši grindų danga atlaiko šimtą metų. Vaikai čia važinėjasi ir riedučiais, ir paspirtukais. Vietos daug, jiems nieko nedraudžiame, todėl pastaruoju metu vaikai net savo gimtadienių nenori niekur kitur švęsti, tik namie. O per gimtadienius ant grindų susėda kartais net šešiasdešimt vaikų draugų.
Nesaugom itin ir baldų. Kai į namus nutarėm parsinešti katinėlį, iš pradžių pagalvojau apie baldus, apie užuolaidas, bet paskui nuvijau tokias mintis. Jeigu jau pradėsime gyventi dėl baldų, tai... Aišku, Pūkė ,,apsiusiojo“ kampus, apdraskė užuolaidas, bet dar kartą sau pasakiau: „Gyvename ne muziejuje ir ne dėl jo tvarkos.“

Kas tvarko namus?
„Šeimininkauti man padeda mūsų šeimos draugė, kurią vadiname šeimininkėle. Ji padėjo mums įsikelti į šį namą ir pasiliko iki šiol. Tad jau devynerius metus mes kartu. Aš ir pati mėgstu tvarkytis, tačiau tenka rinktis: ar būti namų šeimininke, ar užsiimti verslu. Tvarkausi tada, kai šeimininkė atostogauja, su malonumu tą darau prieš šventes, kartais ir savaitgaliais.
Tvarko ir vaikai. Esu paskirsčiusi pareigas, todėl kiekvienas atlieka tai, už ką yra atsakingas. Vyresnysis išneša šiukšles, nereikalingus daiktus, jaunėlis sutvarko tai, ką po savęs palieka katinas ir panašiai. Tiesą sakant, vaikai laisvo laiko irgi nedaug turi. Vyriausias sūnus studijuoja Amerikoje, todėl didžiausias mano padėjėjas šiuo metu yra vyresnėlis, antras pagal amžių sūnus. Jis nuveža mažuosius į mokyklą ir parveža, išvežioja į būrelius. O kas dieną tų būrelių – du, trys. Vyresnysis, tiesa, privalo pasikloti lovą. Beje, aš anksčiau visada klodavausi savo lovą, bet paskui apskaičiavau, kad jos neklodama sutaupau maždaug penkias minutes. Taigi ar verta? Juk tos minutės mums svarbesnės.“

Iš kelionių – rankų darbų suvenyrai
„Kai studijavau Amerikoje, mokytoja, kuri mane mokė anglų kalbos, pasikvietė į svečius. Vos įžengusi į jos namus pasijutau lyg būčiau savuose. Amerikiečiai be galo mėgsta visokias mielas smulkmenas – nuotraukas, vėliavėles, skulptūrėles. Gera man ten buvo. Jaučiau, kad patekau pas žmones, kurie turi savo vertybes: daug portretų, daug mielų mažmožių.
Ką tik grįžome iš Pietų Afrikos. Ir štai ant stalelio sudėliojome viską, ką parsivežėme. Štai vyno taurės. Esame apvažiavę pusę pasaulio, bet tokių niekur nematėme. Arba arbatinukas, cukrinė – viskas rankų darbo. Keliaudami po Afriką nusipirkome masajų genties žmogaus medinę skulptūrą. Ji sveria aštuoniasdešimt penkis kilogramus. Išvydusi ją pasakiau sau: „Noriu.“ Apgyvendinome masajietį šalia mūsų miegamojo ir dabar jis – mūsų šeimos narys.“

Nuojauta svarbu
„Mes labai atsargiai perkame rankų darbo gaminius – vadovaujamės nuojauta. Sykį draugai parsivežė iš Afrikos medinę skulptūrėlę, dėl kurios vos neiširo jų šeima. Tol, kol ta skulptūrėlė pati savaime nesubyrėjo į šipulius, kol ji stovėjo sveika, šeimoje buvo nesibaigiančios rietenos ir nesutarimai.“

Veidrodžiui – šimtas metų
„Sako, kad negalima pirkti senų veidrodžių, bet mes ir jį nusipirkome. Veidrodžiui, kurį atsigabenome iš Prancūzijos, šimtas metų. Iš pradžių jį pamatė mano draugė. Sako: „Neįtalpinsiu jo niekur, nors ir labai norėčiau.“ O aš užsidegiau iškart. Dabar jis stovi mūsų svečių kambaryje ir spinduliuoja šviesą. Tikiu, kad šitas antikvarinis veidrodis matęs visko, bet jis siunčia labai šviesią energiją.“

Kiekvienam po kambarį, kabinetą
„Kiekvienas mūsų vaikas turi savo kambarį. Kai sūnūs paauga, jie apsikeičia kambariais. Štai vyriausias išvyko studijuoti. Jo kambarį užėmė jaunesnysis, o šio kambarys atiteko jaunėliui. Labai mėgstu savo dukrytės kambarį, kurį įrengiau taip, kaip ir svajojau. Jame daug rožinės spalvos, daug šilumos, daug jaukumo.
Antrajame aukšte esu įsirengusi darbo kabinetą. Jame praleidžiu labai daug laiko, nes čia ir dirbu, ir kuriu – rašau knygas, eilėraščius. Penkiolika metų užsiimu tinkline rinkodara ir dabar jau atsirado noras apie tai rašyti. Noriu su žmonėmis pasidalyti patirtimi toje srityje, kurioje, išskyrus mane, niekas nieko nedarė.
Na, o poezija... Iki keturiasdešimt dvejų metų gyvenau be jos, o dabar pati savimi stebiuosi – vieną eilėraščių knygą jau išleidau, dabar rengiu kitą. Nebegaliu nerašyti. Kai dirbu, mažieji man netrukdo, dar ir padeda tyliai susiraitę ant sofos. Parašiusi eilėraštį šaukiu vyrą: „Ateik, paskaitysiu.“ Žodžiu, ir savo darbo kambaryje dažniausiai aš ne viena.“

Dvaras – ne vizija
„Man labai patinka mūsų vonios kambarys. Vyras šią erdvę paliko tik man. Namuose – du tokie kambariai. Vienas mano, kitas – visų kitų, tačiau vyresnieji sūnūs dažnokai braunasi į mano erdvę aiškindami, kad ten labai jauku. Na, o paskui dažnai pasigendu tai kremo, tai plaukų želės. Dabar svajoju apie tai, kad kiekvienas vaikas turėtų asmeninį vonios kambarį, tokį, kuris atitiktų jo skonį. Manau, kad svajonė netrukus išsipildys. Mes nusipirkome žemės plotą, kuriame tebėra buvusio dvaro likučiai, bandysime atstatyti dvarą. O jau tada erdvės pakaks ne tik kiekvienam vaikui, bet ir būsimoms marčioms, anūkams. O jų norėčiau daug, labai daug...“

Ne su bateliais, bet ir ne su treningais
„Namuose neaviu batelių, bet nenešioju ir treningų. Man patinka atrodyti ne tik tvarkingai, bet ir gražiai. Tik pastaruoju metu abu su vyru leidžiame sau namuose rengtis paprastais šiltais ir jaukiais drabužiais. Pavyzdžiui, Raimondas vilki „Bayer“ liemenę, aš šiltą megztinį.
Labai mėgstu prijuostes. Jeigu jau sukuosi virtuvėje – prijuostė būtina. Prisivežiau jų iš visų pasaulio kraštų, ko gero, galėčiau kokį nors teminį vakarėlį surengti.
Nevaikštau namuose nepasidažiusi. Aišku, po pirties ar prieš pirtį galiu ir nesidažyti. Jau amžius irgi daro savo – man pačiai nebėra tiek svarbu, kaip atrodau, tačiau apsileisti nenoriu.“

Kuo daugiau laiko kartu
„Namuose man niekada nepabosta. Galbūt dėl to, kad anksčiau labai mažai juose būdavau. Maždaug tris savaites per mėnesį aš praleisdavau ne namie. Bet nuo praėjusių metų daug kas pasikeitė: pradėjau kurti ir supratau, kad noriu kuo daugiau laiko praleisti namuose.
Kai turiu laisvo laiko, galiu sėdėti ir žiūrėti pro langą, to pakanka, kad pasijausčiau laiminga. Galiu žiūrėti į ugnį, liepsnojančią židinyje kokias penkias šešias valandas. Man nepabosta. Dažnai su vyru vakarais susėdame prie židinio, pasiimame po taurę vyno... O paskui prisijungia ir mažieji. Vienas susiraito tėvui ant kelių, kitas – man. Ko daugiau norėt?“

Kaip medumi patepta...
„Svečių mes niekada nestokojam. Galima sakyti, jie pas mus gyvena, pradedant vaikų draugais. Vieną kartą grįžau ir išsigandau – prieškambaryje gal šimtas batų. Ir visi išmėtyti. Pakilau į viršų, o visų keturių vaikų kambariai pilni draugų. Suskaičiavau apie dvidešimt. Nieko nesakiau, tik: „Leidžiatės į pirmą aukštą ir susirenkate savo batus.“
Aišku, kasdien tiek vaikų pas mus nebūna, bet po du tris draugus beveik visada vaikai parsiveda. Ir mums jie netrukdo. Kartais net išeiti nenori, o jų tėvai vėliau stebisi: „Kokiu medum pas jus patepta?“
Mudu su Raimondu taip pat labai mėgstame svečius. Dažniausiai vaišiname tuo, ką pagaminame patys. Turiu labai daug ir įvairiausių staltiesių, mėgstu įdomiai serviruoti stalą, papuošti. Tik pastaruoju metu aš jau pradėjau planuoti, kada kviesiuosi svečius – visi esame gana užimti. Na, o šventadieniais stengiamės nebedirbti. Pirtis, židinys, vakarienė...“
 

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (5)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.