Vestuvės.lt
Įvairenybės
Rasa Kaušiūtė: „Vienatvė man — natūrali būsena“ (2)

Į kavinę įžengusi dainininkė Rasa Kaušiūtė (30 m.) iškart patraukia sėdinčių vyrų žvilgsnius. Žavi raudonplaukė jiems nusišypso, bet atsisėdusi prie stalo surimtėja ir prisipažįsta: „Šiuo metu gyvenimo draugo neturiu.“ Kas trukdo? Nerimtos merginos įvaizdis, populiarumas, o gal nepamirštama meilė Arabijos princui? „Nežinau, vienatvė man — natūrali būsena...“

Živilė Jankauskaitė. Nuotrauka — Saulės Jonušaitytės.
Vienatvė — muzikavimo kaina
„Vienatvė — būtina kūrybos sąlyga. Man nebegimsta idėjų, kai būnu šurmulyje ar draugijoje. Jei labai įsijaučiu į kokius nors santykius, nebelieka kūrybinių minčių. Visos mano dainos gimsta iš vienatvės, išgyvenimų, skausmo. Iš tiesų mano gyvenime buvo nemažai vienatvės periodų, tad ji tapo natūralia būsena.
Labai vieniša jaučiausi būdama keturiolikos. Tuo metu, pabaigusi devynias klases, įstojau į Panevėžio konservatoriją. Tais laikais į konservatoriją stodavo tie, kurie neįstodavo niekur kitur. O aš stojau tik dėl muzikos. Visai netobulėjau bendraudama ir tai mane labai smukdė. Paprastai, kai negaliu bendrauti su tuo, su kuo noriu, pasirenku vienatvę. Bet šiaip aš labai turiningai išnaudojau tą laiką. Tai buvo vienintelis laikotarpis mano gyvenime, kai „žiauriai“ daug mokiausi, dainavau, analizavau kūrinius. Vienas dėstytojas mane net geležine ledi praminė.“

Nuo vienatvės išgelbėjo arabas
„Kitas vienatvės etapas mane aplankė, kai pabaigusi magistratūros studijas penkiems mėnesiams išvykau dirbti į Jungtinius Arabų Emyratus. Iš Lietuvos važiavome trise: aš ir toks vaikinas su mergina. Jie Emyratuose lankėsi jau trečią kartą, gal todėl niekur neidavo. O aš neturėjau su kuo bendrauti. Beveik visą dieną praleisdavau viena, klajodavau po miestą. Jaučiausi tokia vieniša — nors stauk. Paradoksalu: vakarais turėdavau koncertuoti ir linksminti kitus, o pati mirdavau iš liūdesio.
Tada įsimylėjau vieną savo gerbėją arabą. Jis į mane žiūrėjo su didžiule pagarba, tarsi užkėlė ant pjedestalo. Pasijutau tikra deivė. Nenorėjau mūsų platoniškų santykių gadinti fiziniais santykiais, nes tada veikiausiai ir tos pagarbos nebūtų likę. Juk arabai turi griežtą nuomonę: jeigu esi neištekėjusi ir turi lytinių santykių, vadinasi esi „k....“ (pasileidusi moteris — autorės past.), o jeigu jų atsisakai — esi verta pagarbos. Tad aš tą pagarbą su kaupu jutau. Man labai patiko.“

Man reikia tikro vyro
„Grįžusi į Lietuvą su arabu dar bendravau porą mėnesių telefonu. Paskui man nusibodo toks svaigulys ir gyvenimas iliuzijomis. Pati nutraukiau santykius. Pasakiau, kad turiu draugą, nors neturėjau. Tada Lietuvoje mane vėl užplūdo vienatvė ir liūdesys. Patirtis Emyratuose subrandino didžiulius reikalavimus vyrams. Buvo labai sunku, nes visus lyginau su buvusiu draugu. Pajutusi menkiausią nepagarbą Lietuvoje iškart pagalvodavau: „Jėzau, kas čia dabar?“
Šiais laikais vyrai Lietuvoje yra išlepinti, egoistiški. Moterys viską už juos padaro, net ir „pakabina“ pačios. Iš tikrųjų aš esu konservatyvi, senų pažiūrų, nors gal taip ir neatrodo. Pati niekada „nekabinu“ vyrų. Jeigu vyras net to nesugeba padaryti, man toks jis tikrai nereikalingas. Man reikia tikro vyro.“

Susirasti vaikiną trukdo įvaizdis
„Vyrus dažnai klaidina mano įvaizdis. Jie vadovaujasi stereotipais. Jei plaukai raudoni, mergina — tik nerimtiems santykiams palaikyti, pasilinksminti. Be to, dauguma mano amžiaus vyrų jau užimti, o šeimos ardyti nesinori. Tad lieka arba jaunesni, kurie manęs netraukia, arba vyresni, išsiskyrę, kurie jau turi „savotišką“ bagažą, bet nebeturi jaunatviško polėkio.
Beje, populiariam žmogui sunkiau susirasti antrąją pusę. Bendrauji su žmogumi ir nežinai, ar jis nuoširdžiai bendrauja, ar tik iš smalsumo, tik todėl, kad esi žinoma.“

Dėmesio netrūksta
„Nors gyvenimo draugo neturiu, pastaruoju metu tikrai nesijaučiu vieniša. Kai pasitenkini savo veikla ir labai daug lakstai, nelieka laiko vienatvei.
Keista, bet kai darau ką nors labai svarbaus ir visiškai neturiu laiko, (pavyzdžiui, dalyvauju kokiame nors televizijos projekte), iš visų kampų pradeda lįsti vyrai ir rodyti man dėmesį. O kai laiko yra ir nieko ypatingo nebeveikiu, to dėmesio lyg ir norėtųsi, bet tada jo nėra.
Kai pasibaigus kokiam nors sėkmingam projektui einu gatve geros nuotaikos, vyrai užkalbina mane net gatvėje. Pasako, kad mano plaukai gražūs, akį pamerkia... Arba laukiant „mikrūškės“ važiuodami pro šalį oro bučinius siunčia.
Kartą su drauge sėdėjome kavinėje. Priėjęs vaikinas pasakė, kad manimi labai žavisi, atnešė ir padovanojo žaisliuką. Susitikau su juo dar kartą. Bet kartu atsigėrus arbatos antrąsyk bendravimas baigėsi...“

Antras pasimatymas be sekso? Neapsimoka
„Vyrai visko trokšta čia ir dabar. O man tas jų beribis paprastumas nepatinka. Neseniai susipažinau su simpatišku žmogumi, pavakarieniavome. Vėliau jis skambina ir siūlo dar kartą pasimatyti. Sakau: „Gerai, rytoj, bet eisiu anksčiau miegoti, tad neturėsiu daug laiko... Kelioms valandoms galiu susitikti“. O jis atsako: „Ai, man tada neapsimoka...“ Ir tada pagalvoju: „Vau, ką reiškia neapsimoka? Tikras vyras, jeigu moteris patinka, atlėks iš pasaulio krašto net ir dešimčiai minučių. O čia – neapsimoka?“ Mane tokie dalykai pribloškia. Jie mano: „Su šita ilgai reikės žaisti, tad neapsimoka.“
Galbūt moterys per daug nusileidžia, kad jie yra tokie išlepinti. Tada pasijunti lyg kokia šiukšlė. Dažniausiai pasigendu didesnių vyro pastangų. Dėmesio iš vaikino turėčiau sulaukti nuo... iki...“

Gyventi vienai patinka
„Jėzau, jei taip pasakysiu, niekas manęs nebeims, bet man tikrai patinka gyventi vienai. Jaučiu laisvę. Atsikeli ir darai, ką nori. Gali kartais ir netvarkėlė kokia būti... Juk niekas nemato. Kada nori susitvarkai, kada nori valgyti pasidarai, kada nori keliesi. Gali būti susivėlusi, nepasidažiusi.
Iš tikrųjų neleisčiau sau tokiai būti šalia vyro. Mano nuomone, moteris turi būti graži, nuolat pasitempusi. Ji negali vaikščioti vilkėdama chalatą ir taip toliau... O šito kartais taip norisi.
Kita vertus, yra keli vienatvės minusai. Vis tiek norisi užmigti ką nors apsikabinus, jaustis saugiai... O jei, tarkim, kas nors sugenda, vyras sutaisyti gali. Tuo labiau, kad Lietuva — šeimų kraštas. Jeigu nueisi į bet kokią nors įstaigą, visada pagarbiau žiūrės, jei būsi su draugu. Aš tą dalyką jaučiu. Sunku visa tai tiksliai paaiškinti, tai tiesiog jauti.“

Po koncertų — liūdesys
„Dabar iš esmės jaučiuosi laiminga. Liūdesys ir vienatvė kartais užplūsta tik po koncertų. Per juos aš tarsi išsilieju, bet, negalėdama po pasirodymo pabūti su muzikantais, pasėdėti kur nors, pakalbėti su jais, jaučiuosi nekaip. Važiuoji namo ir nejučia apima liūdesys. Tai specifiniai muzikantų reikalai — po koncerto turi pasėdėti, pašnekėti, o kai nėra su kuo... Kaip tokią būseną nugaliu? Turiu savų būdų.“

Rasos būdai, kaip gelbėtis nuo vienatvės:
• Turėti veiklos, kuri tau teiktų džiaugsmą. Kai pats jausiesi laimingas, trauksi ir kitus.
• Gerai išsimiegoti. Jeigu neišsimiegi, apninka niūrios mintys.
• Bendrauti su mylinčiais, tave suprantančiais žmonėmis.
• Nuolat pasilepinti masažu.
• Užsiiminėti joga.
• Kartais pasimėgauti itin skaniu maistu.
• Skirti laisvą dieną sau, tingėti ir daryti kokius nors malonius dalykus.

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (2)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.