Vestuvės.lt
Įvairenybės
Rūta Lukoševičiūtė: „Esu viena ir nesuku sau dėl to galvos“ (4)

Televizijos laidų vedėjai, dainininkei, žurnalistei, scenarijų autorei Rūtai Lukoševičiūtei niekada netrūko gerbėjų ir priešingos lyties atstovų dėmesio. Pati Rūta juos vadina draugais ir bičiuliais..., o bendru gyvenimu po vienu stogu kol kas dalijasi su pačiu ištikimiausiu bičiuliu – šunimi.

„Pasigendu vienatvės...“
„Kartais būnu viena, kartais ne, bet niekada dėl to sau nesuku galvos. Aš turiu šunį, turiu daug draugų, bičiulių, su kuriais nuolat bendrauju. Jei ko ir pasigendu, tai veikiausiai vienatvės. Neturiu laiko ja pasimėgauti. Esu labai užsiėmusi, ne visus darbus spėju padaryti dieną, kai ką tenka dirbti ir naktimis. Jei turiu laisvo laiko ir galiu skirti jį sau, esu labai patenkinta. Aną šeštadienį nieko neveikiau. Sėdėjau namuose ir galvojau: „Dieve, kaip keista, koks gerumas...“

„Įsimyliu kasdien“
„Esu iš tų, kurios susižavi ir įsimyli gana greitai. Taip buvo mokykloje, taip yra ir dabar. Kiekvieną dieną ką nors įsimyliu: užtenka, kad žmogus ką įdomaus man pasakytų, kokį gerą darbą padarytų... Myliu visus darboholikus, kurie serga dėl savo darbo. Ir man smagu kasdien atrasti ką mylėt ir dėl ko mylėt. Tai vienokia meilė. O kitokia... Vadinu ją susižavėjimais ir tikrai negaliu pasakyti, ar ta tikroji meilė kada nors buvo. Susižavėjimų buvo iš tiesų nemažai. Juk to paties žmogaus nemyli visą laiką vienodai. Ilgiausiai su draugu esu išbuvusi penkerius metus, trumpiausiai – gal mėnesį.“

„Tingiu koketuoti“
„Labai retai kada man pasiseka su žmogumi išsiskirti iš pirmo karto. Jeigu kokios nors žmogaus savybės pradeda nebepatikti, erzinti arba jei pajuntu, kad manimi naudojasi, nustoju bendravusi. Tačiau, žiūrėk, praeina kiek laiko, aš ir vėl galiu kalbėtis. Pykčio nebelieka, viską pamirštu, atleidžiu. Na, žodžiu, esu ne moteris, o vyro svajonė...
Išsiskirti man visada sunku. Ir negaliu paaiškinti kodėl. Pradedi gyventi su kuo nors iš meilės, dėl meilės deriniesi prie žmogaus, stengiesi nekreipti dėmesio į trūkumus. Nerodai pirštu ir neaiškini, kad tau ir tas, ir anas nepatinka. Bet net ir kai pamatai, kad tie trūkumai gerokai viršija privalumus, vis vien priimti sprendimą nėra lengva. Kartais mąstau, kas žino, galbūt tai mano gyvenimo žmogus. Bet jeigu jis tavo, vadinasi, niekur nedings, likimas suves. Ir keisčiausia, kad dažniausiai iš tiesų suveda, o tada suvoki, kad neverta „į tą pačią upę bristi“, nes nuoskaudos nei vienam, nei kitam niekur nedingo. Pradedame kažką lipdyti ir staiga jis prisimena: „O ką tu man tada ir tada... sakei.“
Dažniausiai nukenčiu dėl to, kad niekada dėl nieko nedarau problemų. Tiesiog esu tokia, kokia esu. O vyrams tokių moterų nereikia. Normalių moterų. Jiems reikia pavydžių ir piktų gražuolių, kurios juos terorizuotų psichologiškai. Tada jie jaučiasi nelaimingi, kenčiantys ir mylintys. Gudrios moterys su vyrais žaidžia, koketuoja, suka apie pirštą... O aš tiesiog tam neturiu laiko, nemoku ir dar... tingiu.“

Populiarumo kaina

„Manau, kad žinomai moteriai susirasti antrąją pusę nėra lengva. Kai kurie vyrai manęs lyg ir prisibijo. Galbūt mano, kad aš tuoj pulsiu, „į šuns dienas“ išdėsiu ar pan. Jeigu vyras nedrįsta manęs užkalbinti, vadinasi, jis man ir netinka. Man lengviausia bendrauti su tais, kurie mane pažįsta nuo mažų dienų – bendraklasiais, kiemo draugais. Jie žino, kad aš nepasikeičiau, aš žinau, kokie yra jie. O iš naujai sutiktų kartais tenka išgirsti visokių nuomonių, netgi pajausti tam tikrą išankstinį nusistatymą, kad esu užrietusi nosį.“

Vis jaunesni...
„Kažkodėl mano kelyje vis pasitaiko jaunesni vyrai. O tai irgi turi tam tikrų minusų. Dažniausiai jie ne tik jaunesni, bet ir silpnesni. Tokie, kuriems reikia stiprios moters kaip gelbėjimosi rato. Kiek tęsiasi santykiai su tokiais vyrais? Tiek, kiek galiu ištverti, tol, kol pavargstu. Iš pradžių stebiu ramiai, o kai jau persipildo kantrybės taurė – laikykis: virstu tikru liūtu (Rūtos zodiako ženklas – Liūtas).
Manau, kad kiekviena moteris svajoja apie stiprų vyrą, gal kiek vyresnį. Tokį vyrą, su kuriuo santykiai būtų lygiaverčiai. Tačiau aš tokio dar nesu sutikusi. Ir jeigu iki šiol esu viena, vadinasi, dar nesutikau to, kuris man skirtas. Visada sakiau – geriau jokio negu bet koks.
Dar kartais man atrodo, kad jauni vyrai mano, kad aš labai noriu ištekėti ir susilaukti vaikų. Ko gero, mąsto netgi taip: „Šitai furijai jau trisdešimt treji, uždarys mane į narvą, o tada – valgio gaminimas ir vaikai.“ Ir vis dėlto aš galvos nei dėl jų, nei dėl vaikų sau nesuku.... Neištekėsiu – pasigimdysiu vaiką arba įsivaikinsiu.“

„Siūloma prekė pigi“
„Du vyrai mano gyvenime paliko ypatingą žymę. Abu jie – mano dainų autoriai. Su vienu susipažinau, kai man buvo aštuoniolika. Bendraujame iki šiol ir aš, manau, kad niekada nepamiršiu šito ryšio. Su antruoju draugavome penkerius metus – skyrėmės, taikėmės. Kai vienu metu nebendravome net devynis mėnesius, buvo labai blogai. Aš net iš Vilniaus išsikrausčiau, nebegalėjau čia būti. Kad ir kaip bandžiau save įtikinėti: „Man nusispjaut, aš nebegalvoju apie jį“, nesisekė nei nusispjaut, nei pamiršt.
Vis dėlto nei vienų griūvančių santykių niekada nebandžiau susigrąžinti, niekada niekam neskambinau ir neieškojau. Kodėl? Sako, kad siūloma prekė pigi. Ir aš taip manau.“

Jeigu ne tėvai...
„Esu gerokai atsilikusi nuo savo tėvų . Jie abu tuokiesi dvidešimt dvejų metų, o dvidešimt penkerių turėjo mane. Tačiau dėl to, kad iki šiol esu netekėjusi, dalis „kaltės“ tenka ir jiems. Kol mokiausi mokykloje, beveik visi mano vaikinai tėvams nepatiko. Vėliau aš jau atrinkdavau, kurį tėvams galima rodyti, kurį – ne.
Dabar irgi panašiai – susipažįstu su kuo nors, pradedu bendrauti, o mintis viena – ir vėl tėvams nepatiks. Kartais pagalvoju, kad galbūt gerai, jog tėvai tokie įžvalgūs, nes, ko gero, būčiau šitaip už ko nors ir ištekėjusi – tiesiog iš susižavėjimo, iš žioplumo. Betgi visada kirbėjo mintis: „O kaip tėvus į vestuves pakviesti? Slapčia tuoktis? Ne, geriau nereikia...“

Daugiau pliusų negu minusų
„Niekada nemąsčiau, ar aš noriu tekėti. Visada maniau, kad vis tiek kažkas gyvenime sudėliota: dabar turi taip, vėliau bus kitaip.
Dabar daug dirbu ir man tai patinka. Šiandienis mano gyvenimo būdas irgi turi labai daug pliusų: esu nuo nieko nepriklausoma, grįžusią namo pasitinka linksmas šuo, nereikia nuolat tvarkyti namų. Jeigu jie apversti ir man netrukdo, vadinasi, taip ir turi būti, jei sutvarkyti – pasidžiaugiu. O tada darau ką noriu – einu į dušą, sėdu prie kompiuterio ar pasikviečiu draugų. Žodžiu, visiška laisvė.
Tiesa, yra ir minusų, bet, palyginti su pliusais, labai jau menkų. Tarkim, žinau, kad dirbsiu ilgai, žinau, kad šuns negalėsiu laiku išvesti į lauką. Ką darau? Skambinu draugams, kurie turi mano buto raktą, ir prašau: „Gal galite...“ Prašau kartą, kitą, o paskui jau ir nepatogu pasidaro... Dar kartais būna problemų, kai sugenda automobilis. Ne sykį esu pagalvojusi: „Turėčiau dabar berną...“ Bet ir vėl: „O jeigu ir jis nesugebėtų? Sakykim, būtų menininkas arba mašinų meistras?“ Juk, ko gero, nei vyras menininkas, nei vyras meistras automobilio man neremontuotų. Vadinasi, geriausiai turėti ne vyrą, o pažįstamą meistrą.“
 

Tekstas Elvyros Žvirblienės. Nuotrauka – Saulės Jonušaitytės.

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (4)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.