Vestuvės.lt
Tikros istorijos
Aistė Stonytė — skautė, žurnalistė, gyvenimo menininkė (1)

Santūri, elegantiška ir kukli. Į televizijos eterį sugrįžusi su laida „Legendos“ Aistė Stonytė (30 m.) sako, kad svarbiausia jos darbe mokėti klausytis ir išgirsti, o ne savomis mintimis dalytis. Tačiau moteris neslepia, kad tarp draugų – ji tikra pleputė, gyvenime – avantiūristė, skautų stovyklose – romantikė, besigrožinti laužu vidury nakties lyjant rudeniniam lietui!

„Nebuvau indigo vaikas“
„Buvau imlus ir smalsus vaikas. Tėvai nuo mažens „užprogramavo“ domėtis viskuo, kas supa aplink. Buvau drąsi, neturėjau scenos baimės. Tačiau nebuvau indigo vaikas, apie kuriuos dabar populiaru kalbėti.
Mano draugai buvo mūsų namo kaimynai. Daugiausia lenkų ir rusų kilmės. Laiptinėje mačiau tikro gyvenimo realijas, ten pat mokiausi ir pirmųjų užsienio kalbų...
Tėvai leido savęs ieškoti popamokinėje veikloje. Galbūt slapčia tikėdamiesi, kad atrasiu kokį nors užslėptą savo talentą. Deja, nei fleitininke, nei lauko tenisininke, nei plaukike netapau. Matyt, būtent talento ir pritrūko.“

Pirmieji kavalieriai ir močiutės maldos
„Gana ilgai labiau domėjausi benamiais katinais nei klasės kavalieriais. Buvau ėmusi tikėti, kad niekada nieko neįsimylėsiu, manę niekas neįsimylės, todėl niekada ir neištekėsiu. „Nieko tokio,“ — save raminau. Gyventi galima ir su katinais.
Pirmieji mano pasimatymai sukėlė jautrią su mumis gyvenusios močiutės reakciją. Kaip dabar prisimenu: grįžtu dvyliktą, o močiutė sėdi ant lovos ir kalba poterius, kad tik neištekėčiau nespėjusi baigti mokyklos. Pirmieji mano kavalieriai jai keldavo siaubą!“
 
Darbo pradžia su Valdo Adamkaus rinkimine kampanija
„Kai sukanka trisdešimt, tiesiog pasikeičia skaičiukai. Daugiau niekas. Labai anksti pradėjau dirbti. Pirmo rimto darbo pasiūlymo sulaukiau būdama devyniolikos. Dirbau prezidento Valdo Adamkaus rinkiminėje kampanijoje. Prieš tai rašiau vienam interjero žurnalui. Dvidešimties tapau jo redaktore. Anksti įsisukau į darbų karuselę. Ir atsitiko keistas dalykas — buvau pametusi metus tarp devyniolikos ir dvidešimt penkerių.
Nuo devyniolikos kompleksavau dėl savo jauno amžiaus. Dirbant rinkiminėje kampanijoje kažkas pajuokavo, kad geriau būtų, jei žurnalistai nesužinotų, kiek man metų. Visose kelionėse kandidatą į prezidentus lydinti devyniolikmetė galėjo sukelti keistą žmonių reakciją. Nejaukiai dėl savo amžiaus jaučiausi ir tapusi žurnalo redaktore, bendraudama su gerokai solidesniais pašnekovais. Maniau, jiems turėčiau atrodyti visai jaunuolė. Kažkodėl dvidešimt penkerių metų sukaktį priėmiau jau išdidžiai...“

Tėtis ir brolis — laidos bendradarbiai
„Legendos“ — laida, kuria tikėjau. Pristatyti ją televizijos konkursui ryžausi įkalbinusi drauge dirbti tėtį ir brolį. Dabar dirbdama dažnai pamirštu, kad mus sieja kraujo ryšys. Kartais vyksta tokios diskusijos, kokių nebūna su kitais kolegomis. Bet diskusija apie mums rūpimus dalykus mūsų šeimoje visada buvo įprasta. Būna, per šventes visi susirenkame, aptariame brolio matytus filmus festivaliuose, perskaitytas knygas, o išsiskirsčius suprantu, kad taip ir nesuspėjau tėčio paklausti, kaip jo sveikata, kaip brolio vaikams sekasi mokykloje.“
 
Svarbiausia ne plepėti, o girdėti
„Esu plepi iš prigimties, kaip, beje, daugelis mano kolegų. Turėjo praeiti metai, kad suvokčiau, jog tyla, gebėjimas išklausyti yra didžiulė vertybė. Mano galva, skaitytojui ar žiūrovui visada įdomesnė ne žurnalisto, bet pašnekovo erudicija ir nuomonė. Todėl imdama interviu savo ego stengiuosi „nuryti“. Pasireikšti galiu kitur. Nors mano draugų kompanijoje visi gerokai „pagalandę“ liežuvius. Juokaujame, kad susitikus turi spėti laiku pasisakyti, kitaip niekas tau ir neduos žodžio pratarti.
Mano darbas ir gyvenimas yra labai susiję. Kartais nebeatskiriu, kada dirbu, o kada nebe. Vargu ar žurnalistas gali turėti „darbo valandas“. Juk temas diktuoja gyvenimas. Kartais kontroliuoju save, kad kalbėdamasi su bičiuliais nepereičiau į interviu bendravimo formą.“

SPA — už nuodėmes
„Nežinau, ką atsakyti į klausimus apie grožio procedūras. Grožio salonuose lankausi tada, kai reikia užsukti pas kirpėją ar manikiūrininkę. Už nuodėmes galėčiau nukeliauti į kokį nors SPA centrą. Noriu pasakyti, kad esu labai nemoteriška. O ir laiko mirkstant kokioje nors vonioje man truputį gaila. Su malonumu jį skirčiau, mano galva, veiksmingiausiai moteriško grožio procedūrai — miegui.“

Alkis geriau nei degalinių dešrainiai
„Tikrai žiūriu, ką valgau. Dvidešimt pirmajame amžiuje, manau, tai jokia prabanga. Veikiau būtinybė. Nekemšu, kas papuola po ranka, man svetima degalinių dešrainių kultūra, šaldytuvo puldinėjimas naktimis ar persivalgymo priepuoliai. Geriau liksiu alkana nei čiupsiu bet ką. O dabar turėčiau nuraminti savo mamą, kuriai atrodo, kad per darbus esu gyva oru, ir pridurti, kad maistas užima svarbią vietą mano gyvenime.“

Neliečiama tema...
„Penkias dienas per savaitę didžiąją paros dalį dirbu. Šeštąją graužiu save, kad užuot dirbusi pradedu švęsti savaitgalį. Mat taip daro visi... Ir sekmadienio vakarą pagaunu save kiūtinančią į atokų kambarį su kompiuteriu po pažastimi. Kažką parašiusi tarsi pateisinu tą dviejų dienų bimbinėjimą, žmonių vadinamą savaitgalio poilsiu. Viskas pasikeičia, jei savaitgalį atsiranda galimybė ištrūkti su skautais į miškus. Skautai yra neliečiama ir brangi mano gyvenimo tema, kaip ir laikas, kurį galiu su jais praleisti.“

„Dievui, tėvynei ir artimui“
„Skautai moko to, ko kasdienis gyvenimas ant asfalto neduoda. Skautų šūkyje „Dievui, tėvynei ir artimui“ visas skautybės kodas. Jis, matyt, prieš septyniolika metų įtikino mano tėvus, intuityviai atvedusius mane į „Kernavės“ tuntą. Tada gal ir nesuvokiau skautybės esmės ir prasmės. Susižavėjau skautiško „žaidimo“ idėja ir išradingais žmonėmis švytinčiomis akimis. Juos mes vadinome vadovais.
Prieš kelias savaites su skautais Kernavės miške šventėme lygiadienį. Buvo tamsu, lijo lietus, jau spaudė rudeninis šaltis. Prie laužo sušlapę stovėjo suaugę žmonės ir vaikai, ryšintys kaklaraiščius. Vyko lygiadienio apeigos, kurias lydėjo senovinės lietuvių liaudies dainos. Tada šyptelėjau – kad kas vidurnaktį iš šalies pamatytų šitą vaizdą... Tokių keistų žmonių turbūt niekur kitur nesutiksi! Nepatirsi ir to jausmo, kurį gali išgyventi tik miške su skautais. Žiūrėjau į mažiausius, kurie bandė su visais dainuoti jiems pirmą kartą girdimas dainas, ir truputį graudinausi. Kaip graudinuosi, kai keliama šalies vėliava, giedamas himnas, kai vaikas, duodantis skauto įžodį, parklupęs bučiuoja Lietuvos vėliavą, kai girdžiu, kaip jis pasakoja atvažiavusiems tėvams, kad jis jau skautas ir dėl savo artimo turės nuolat budėti. Esu liudininkė, kad yra Lietuvoje vietų, kuriose puoselėjamos kitokios — ne vienadienės — vertybės. Kartą vienas bičiulis man pasakė: „Skautais tampa tik labai romantiški idealistai.“ Ir aš tam pritariu.“  

Draugais tampa ne visi
„Profesija lemia, kad tenka bendrauti su labai daug žmonių. Tačiau juk ne visi iš jų — draugai. Šią sąvoką sunku apibrėžti. Esu ištikima seniems bičiuliams, retai kada atrandu naujų žmonių, kuriuos išdrįsčiau pavadinti draugais. Beje, prieš Naujuosius metus mėgstu pabūti viena su savimi ir mintimis perbėgti per besibaigiančius metus. Gerais metais vadinu tuos, kurie dovanojo galimybę atrasti naujų bendraminčių.“

„Namuose nesislepiu“
„Pailsiu darbe, miške, keliaudama... Namai nėra mano tvirtovė, kurioje ieškočiau vidinės ramybės. Jos ieškau tarp žmonių. Kai apima nerimas ar dvejonės, susitinku su mama, tėčiu ar broliu. Kai spragsiu nuo naujų sumanymų, susitinku su draugų ar kolegų kompanija. Kai pervargstu, pakeičiu aplinką — išskrendu. Namai man visada asocijavosi su didele šeima, sekmadienio pietumis, pusryčių ritualais ir vaikų klegesiu. Kol jų neturiu, prioritetus dėliojuosi šiek tiek kitaip. Dabar prioritetas – laida.“ 

„Asfaltas kvepia labiau nei žolė“
„Idealiausios mano atostogos yra tokios, kai nusikalu it šuo. Mane įkvepia miestai ir sekina paplūdimiai. Puikiai galiu praleisti visas atostogas kokiame nors prisijaukintame Europos mieste ar keliaudama automobiliu po nematytą šalį. Nepasigendu nei pasivaikščiojimų miške, nei maudynių ežeruose, nemėgstu nei grybauti, nei uogauti. Neseniai supratau, kad asfaltas man kvepia labiau nei žolė. Savo džiungles gaunu skautų stovykloje. Juo labiau man svetimas patogus pasibuvimas gamtoje, kokioje nors šiuolaikiniu folkloru atsiduodančioje kaimo sodyboje. Gamta man tiesiogiai siejasi su palapinėmis ir laukiniu išgyvenimu.“

Ak, tas akių spindesys
„Moterys pražysta skirtingomis aplinkybėmis. Vienai akys sužiba, kai išteka, kitai — kai išsiskiria. Dar vienoms — susilaukus kūdikio ar realizavus save darbuose... O būna moterų, kurioms akys žiba visada...“

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (1)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.