Vestuvės.lt
Tikros istorijos
Ar meilė trunka tris metus? Indra Dovydėnaitė ir Dovas Serapinas (8)

Drabužių dizainerė Indra Dovydėnaitė (27 m.) ir interjero dizaineris Dovas Serapinas (22 m.) po dvejų metų draugystės metė iššūkį visuomenei ir susituokė tokio amžiaus, kai kiti dar nė nesvajoja apie santuoką. Ir štai nuo to lemtingo žingsnio praėjo beveik treji metai, o prancūzų rašytojo Freiderico Beigbederio romano idėjomis net iš tolo čia nekvepia...

Treji metai lyg dešimt metų
Dovas: „Sunku matuoti laiką, nes tiek, kiek mes su Indra nuveikėme per trejus metu, daugeliui galėtų būti dešimt metų, o dar kiti per gyvenimą tiek nepatiria, gal net neprabūna kartu.“
Indra: „Su Dovu nuolat būnam kartu, visą parą. Per tuos trejus metus gal vieną dieną atskirai praleidom. Kažkada į Rygą viena važiavau ir buvo liūdna labai... Trys dienas nesimatyti būtų kosmosas. Per kartu nugyventus trejus metus kartu daug visko sumąstėm, įspūdžių visokių patyrėm, ligų, kelionių, kūrybinių idėjų...“

„Meilės trunka trejus metus“ – paviršutiniška
Indra: „Net nežinau, kada pirmą kartą įsimylėjau, nes tas jausmas vaikystėje maišosi su simpatija: juk vieną dieną vienas patinka, kitą – kitas...“
Dovas: „Man irgi tas pats. Vaikystėje tradiciškai gal kokia auklėtoja patiko.“
Indra: „Vedu ir tam tikrą statistiką: tie žmonės, kurie grįžę po darbo turi ką veikti, rečiau linkę įsimylėti. Kalbu apie paviršutinius jausmus, tokius kaip „meilė trunka trejus metus“.“
Dovas: „Nelygu kuo pagrįsti santykiai. Jei seksu – tikriausiai pasakymas „meilė trunka trejus metus“ tinka geriausiai. Fiziškai per trejus metus partneris seksualiai gali tikrai atsibosti, ypač jei nebūsi išradingas... Dabar daug šnekama apie seksualinį gyvenimą, bet kūrybiškumas galėtų būti taikomas visoms sritims. Meilė iš niekur neatsiranda. Reikia pastangų, reikia konkrečiai kažką nuveikti, kad partneris tave mylėtų.“

O kas įvyksta po trejų metų
Indra: „Kai tik susipažinome, užvaldė jausmai, kad galime bet ką vienas dėl kito padaryt, kad ir iš skrendančio lėktuvo iššokti. Dabar buitis keičia gyvenimą... Per tuos trejus metus daug kas pasikeičia, tai etapas, kai žmonės derinasi vienas prie kito.“
Dovas: „Dingsta natūralus svaigulys. Todėl reikia mokėti jį kurti. Mes su Indra esam menininkai, tad apgaudinėjame ne tik save, bet ir kitus... Aišku, tai darome tik vizualiai. Žmonės moka greitai viską sugriauti. Tai labai lengva. O rutiną pakeisti į ką nors ekstremalaus, nekasdieniško reikia išmokti.“
Indra: „Tarkime, imame ir išvykstame viduryje savaitės į kokius Trakus valtimi pasiplaukioti. Negali būti nerūpestingas, vėjavaikiškas visą gyvenimą. Reikia gebėti viską suderinti.“

„Mados infekcija“, kaspinėliai ir pirmoji pažintis
Indra: „Susipažinome „Mados infekcijoje“ per kolekcijos pristatymą. Turėjau rengti modelius, juos visaip muštruoti. Dovas buvo vienas iš jų ir mane visaip trikdė. Kol rišau jam kaspiną, į mane taip spoksojo, kad jokių kaspinėlių negalėjau padaryti!“
Dovas: „Kad tu man šypsojaisi labai.“
Indra: „Nesišypsojau! Bet stiprus jausmas buvo nuo pat pradžių. Žmogus žiūri – ir atrodo, kad tave mato kiaurai. Suvirpėjo mano visi užkulisiai.“
Dovas: „Manau ir man, ir Indrai tai pirmieji tokie svarbūs santykiai. Ji man buvo pirmoji meilė. Norėjau tik rimtų santykių, nors buvau tik aštuoniolikos, kai ją sutikau!“
Indra: „Taip staigiai pats sau inkariuką užsimetei.“
Dovas: „Bet dėl to tikrai nesijaučiu nė kiek suvaržytas...“

Amžiaus skirtumas sunkumų nekelia
Dovas: „Man metų skirtumas jokios įtakos nedaro. Vieni žmonės linkę greitai senti, kiti iš viso nesensta. Amžius – ne kriterijus.“ 
Indra: „Dažniausiai visi Dovo klausia „tau tikrai dvidešimt dveji?“ Visi laiko mus vyresniais nei esame. Tačiau man labai nepatiko, kai mane ėmė vadinti ponia. Fui fui fui!“
Dovas: „Indra atėjo į mano gyvenimą labai anksti, bet tai ir yra vienintelis žmogus, su kuriuo aš noriu praleisti gyvenimą iki galo. Jei būčiau ją sutikęs penkiasdešimties, ir tą akimirką būčiau labai laimingas, bet kartu ir nelaimingas, nes juk trisdešimt metų būtų prarasta! O dabar esu dėkingas gyvenimui, kad man ją taip anksti padovanojo.“

Krizėms reikia savo laiko
Dovas: „Meilės krizė ištikti gali ir anksčiau nei po trejų metų. Tai priklauso nuo žmogaus. Kiti ir dešimt metų nugyvenę nepajunta, kad žmogus yra tavo. Mes su Indra labai domimės vienas kitu. Užteko penkiolikos dienų, kad suprastume, jog labai tinkame vienas kitam.“
Indra: „Aš net buvau šiek tiek susipergyvenusi. Juk kai pagalvoji, palygini su kitų santykiais...“

Santuoka yra svarbu
Dovas: „Tuoktis buvo nemadinga, todėl ir susituokėm, pasidarėm šventę.“
Indra: „Ir po mūsų visi draugai pradėjo tuoktis. Na, o mums norėjosi įprasminti santykius. Tikrai yra skirtumas, kai gyveni tik šiaip su žmogumi. Kai Dovas man pasipiršo, buvo taip gera... Supratau, kaip jis stipriai mane myli, kaip jis nori kurti bendrą gyvenimą. Netgi tas žiedelis, užmautas ant rankos dar vestuvėms neįvykus, reiškia „aš noriu gyventi su tavimi gyvenimą iki galo“, „kad noriu su tavimi sulaukti senatvės“, „kad man gera su tavimi“. Tai suteikia švelnumo, artumo, begalinės meilės.“

Kai pavyzdys – tėvai
Indra: „Visada žavėjausi savo tėčio ir mamos santykiais. Suvokiau, kad norėjau ko nors panašaus. Jausdavau, kaip jie myli vienas kitą. Vaikas auga saugioje aplinkoje tada, kai tėtis myli mamą, mama – tėtį, o ne kai abu tėvai susikoncentravę tik į vaiką ir jis tampa svarbiausias. Aš norėjau, kad mano gyvenime būtų toks žmogus, su kuriuo būtų gera keliauti, dirbti, kalbėtis, tylėti. Kad grįžus po darbų, būtų jauku namie, kad kartu norėtum ką nors nuveikti. Tai tvirtas šeimos branduolys.“
Dovas: „Aš taip pat stebėjau Mariaus ir Nomedos santykius. Tai buvo teisingas poros modelis. Gera buvo matyti, kaip jie vakare geria vyną sėdėdami po obelimi ir vienas kitu džiaugiasi. O vat aš buvau vienas ir pradėjau galvoti, kaip čia dabar man tą gyvenimą tokį susikurti.“

Meilės tik daugėja...
Dovas: „Aš, pavyzdžiui, Indrutę kiekvieną dieną vis labiau ir labiau įsimyliu...“
Indra. ,,Nesvarbu, kas nutiktų ryt poryt – aš išgyvenu labai geras emocijas. Ko nors daugiau tikėtis būtų per daug. Dabar ruošiuosi parodai, Dovukas mūsų internetine svetaine rūpinasi. Atrodo, ir nesimatom, grįžtam tik akimirkai, čiau čiau ir išlekiam, valgom atskirai, grįžtam tik į lovą... bet taip miela apsikabinti, nors nuo nugaros to žmogaus sušilti. Myliu, gerbiu Dovą, kad galiu nors ir per naktį dirbti, man jis nepriekaištaus, tik pasakys, kad nepersidirbčiau. Tikra meilė – tai pagarba. Kai jos nelieka, sunku apie meilę kalbėti, nes peržengi ribą, kai neįmanoma grįžti.“

Koks gražus žodis „meilužis“
Indra: „Suvokiau tokį dalyką, kad visu, su kuo bendrauju, vadinu draugais. Kiek noriu su Dovu leisti laiko, tiek negaliu. O juk su juo man geriausia. Aplink tiek daug žmonių, vadinamų draugais, kuriems tu gali duoti kažką, bet atgal ne visada gauni. O su Dovu esame geriausi draugai.“
Dovas: „Man labiau patinka žodis „meilužis“. Bet Lietuvoje meilužis gali būti tik kaimynas. Man pats žodis gražus, kuris atspindi visą esmę.“
Indra: „Reikia pasistengti atitolti nuo tos prasmės, kurią jis turi Lietuvoje.“
Dovas: Na, tikriausiai ne tik Lietuvoje.“

Kad meilė truktų ilgiau nei 3 metus...
Indra: „Nėra formulių, kurios paaiškintų, kaip elgtis...“
Dovas: „Šnekėjimas, pastangos, pagarba. Nėra viskas tiesiog faina, reikia mokytis tokiems būti. Svarbiausia – nereikia spręsti santykių naktį arba pavargus, arba tuoj pat, konfliktui iškilus. Bet dažniausiai šią taisyklę visi pažeidžia... Antra – jokių įžeidinėjimų. Juk po įžeidimo žmogus tavęs nebegirdi, kad ir ką norėtum pasakyti. Trečia – būtina šnekėtis, kol viskas išaiškės.“
Indra: „Nesuprantu tų porų, kurios išgyvena nekalbadienius. Mums jų nebūna, daugiausia kokią valandą nekalbam, o paskui juokiamės iš to.“
Dovas: „Ketvirta taisyklė: nereikia leisti emocijoms kerotis. Jei vienąsyk trenkei durimis, trenksi ir kitą kartą.“
Indra: „Ir dar lėkštę sudaužysi.“
Dovas: „Mums tomis taisyklėmis išeina vadovautis, nes kitaip nebūtume drauge.“
Indra: „Aš esu impulsyvesnė, jis ramesnis.“
Dovas: „Ai, bet visaip būna...“
Indra: „Aš iš Dovo mokausi, nes jis pirmasis baltą vėliavą kelia, ir kitą kartą jau žinai, kad ir tu turi ką nors gero padaryti. Juk santykiai nėra savaime suprantamas dalykas. Mažai kas gyvenime būna savaime suprantama, reikia stengtis.“

Tylėti turi būti jauku
Dovas: „Mes visą laiką bendraujam. Važiuojam mašina ir be paliovos pliurpiam.“
Indra: „Ir tų temų tiek randam... Bet svarbu ir mokėti tylėti. Jei mes dirbame skirtinguose kambariuose, aplink tylu, bet viduj labai labai ramu...“
Dovas: „Ir dėl tos tylos tikrai nesijauti nejaukiai.“

 

 

 

 

 

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (8)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.