Vestuvės.lt
Tikros istorijos
Kūnas ir jo amžius — tik apvalkalas sielai (7)

Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė (33 m.) ir literatūrologas Regimantas Tamošaitis (53 m.) — giminingos dvasios žmonės. Pora neturi nuosavo buto, jis vedęs ne pirmą kartą, juos skiria dvidešimties metų skirtumas, tačiau jie jaučia vienas kitą net per atstumą. Amžiaus skirtumas jiems bereikšmis. Jaunas ar senas kūnas jiems — tik apvalkalas sielai. Pasiklausius šios poros gali vėl imti ir pradėti tikėti tikra ir beatodairiška meile, kokia būna tik jaudinančiose knygose ar filmuose. 

Živilė Jankauskaitė. Nuotrauka — Liudo Masio.

Meilė buvusiam dėstytojui
Laura Sintija: Kai studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, Regimantas buvo mano dėstytojas. Tada buvau jį lengvai įsimylėjusi. Tais laikais apskritai lengvai įsimylėdavau, tačiau greitai tas jausmas ir išgaruodavo. Po kokių aštuonerių metų atėjau į „Metų“ redakciją, atnešiau rašytojui Petrui Dirgėlai savo naujus apsakymus. Redagavome juos, kai staiga žavingai pasišiaušęs pro duris įsiveržė buvęs mano dėstytojas. Kadangi „Metams“ reikėjo mano nuotraukos, Regimantas pradėjo mane fotografuoti. Išeidama iš redakcijos sutikau jį rūkantį kieme. Pasiūlė nueiti kur nors arbatos. Sutikau turėdama galvoje: „kada nors“. Pasižiūriu per petį — ogi dėstytojas eina iš paskos. Nuėjom į artimiausią kavinę, išgėrėm arbatos, apsikeitėm telefonų numeriais. Prasidėjo pirmosios žinutės, susitikimai mieste prie kavos puodelio. Jutau, kad sutikau sielai artimą žmogų, bet žinodama, kad yra vedęs, net nesvajojau apie artimesnį ryšį. Galvojau: „Nuostabu, sutikau dar vieną draugą.“ Kas ir kodėl atsitiko vėliau, sunku suvokti. Atrodo, kad mudu net neflirtavome. Tiesiog per tuos trumpučius susitikimus mieste gerdami arbatą ir šnekučiuodamiesi nejučia vienas su kitu suaugome. O paskui sukilo banga, nušlavusi visas ribas, moralinius įsitikinimus ir blaivų protą...
Regimantas: Panašiai ir buvo. Ko gero, vienintelis kartas mano gyvenime, kai buvau toks iniciatyvus. Nesivaržiau, nes nieko neplanavau, tiesiog buvo linksma bendrauti. Šiaip man svetimas flirtas, visos tos lengvos pažintys. Ne tokia kaimiečio prigimtis. Bet norėdavosi su kuo nors prasmingiau, įdomiau pabendrauti. Jutau, kad su Laura galiu pasikalbėti kaip su kūrybingu žmogumi apie literatūrą, gilesnius gyvenimo dalykus.
Universitete visada buvo daug gabių, įdomių žmonių, tačiau visa tai lyg „anapus ribos“ — bet kokie asmeniški santykiai su studentėmis yra moralinis tabu. Man literatūros dėstymas neišvengiamai atsiremia į moralinius, metafizinius dalykus, kurie sudaro mano dvasinę jėgą, savigarbą, orumą. O Laura jau seniai buvo ne studentė, tiesiog labai artimos dvasios žmogus. Tas mūsų ryšys buvo netipiškas, aš tiesiog pasidaviau galingai bangai, kažkokiam postūmiui visai negalvodamas, ką darau ir kas iš to išeis. Niekada neplanuoju nei santykių su žmonėmis, nei savo ateities. O Laurą įsidėmėjau dar jai dėstydamas, nes buvo nepaprastai gyvybinga, energinga ir spinduliuojanti gėrį. Man buvo gera tai matyti nieko apie tai negalvojant. Iš šalies viskas dar gražiau. Aš tikėjau jos gyvenimu, bet neįsivaizdavau, kad kažkada teks artimiau į tą gyvenimą pasinerti.

Prašiau Regimantą mane palikti...
Laura Sintija: Pažinties pradžioje buvo sunku. Palikus šeimą ateiti tiesiai pas kitą moterį yra ne tik sudėtinga, bet ir ne itin išmintinga. Teko spręsti psichologines problemas, kovoti su kalte, nepasitikėjimu. Pirmuosius dvejus metus jaučiausi kaip antžmogis, kuris tempia ant pečių pakrikusį žmogų, turi mažą vaiką ir dar pati bando išgyventi. Gal todėl kas keli mėnesiai vis pasiekdavau ribą — viskas, skiriamės. Po dvejų metų, gimus dukrai, viskas pamažėle ėmė keistis. Kai dukrai buvo penki mėnesiai, jaučiausi suvargusi fiziškai, išsekusi psichiškai. Rimtai pasišnekėjom, prašiau Regimantą mane palikti, tiesiog išvaduoti nuo savęs. Jis išėjo. Mėnesiui. Grįžo prisikėlęs iš numirusiųjų tikrąja to žodžio prasme. Kas per tą mėnesį jame vyko, žino turbūt tik Dievas ir jis pats. Bet tas jo persikeitimas tebesitęsia. Regimantas ne tik atsistojo ant kojų, įvyko dar daugiau, ko net nesitikėjau — jis tapo mums parama, maitinančia, globojančia grandimi. Dabar jau galime save vadinti šeima.
Regimantas: Tuomet iš tiesų buvo labai daug sunkių vidinių prieštaravimų. Šokau tarsi į bedugnę, nežinodamas, kas iš viso to išeis. Guosdavausi, kad blogiau už mirtį nėra, taip pat suvokiau, kad reikia savo gyvenimą keisti iš esmės. O dabar apie tai kalbu tik todėl, kad man tai lyg kokia svetima istorija, į kurią įdomu pasižiūrėti iš šalies.

Kaip pasidalyti buities darbus?
Regimantas: Daugelis porų įsikimba vienas į kitą ir negali paleisti, bijo vienatvės. O mes kiekvienas turime vidinius gyvenimus, kūrybinius pasaulius. Todėl jaučiamės laisvi, nepriklausomi ir papildome vienas kitą. Juk aš tavimi nesinaudoju, Laura? Ir tu manimi nesinaudoji. Nejaugi aš esu koks naudingas daiktas? Todėl ir gera būti kartu neprarandant savęs.
Laura Sintija: Nesitikiu iš Regimanto, kad padarys mane laimingą ar paįvairins gyvenimą. Man įdomu pačiai savyje, įdomu glūdėti savyje, dairytis po pasaulį. Pas Regimantą grįžtu ne reikalauti meilės ar dėmesio, o dėl to, kad pati jį myliu. Jo artumas teikia man vaikiško džiugesio. Žinau, kad mane jis myli dėl to paties. Kad šitas ryšys būtų išgrynintas, išlukštentas, reikėjo daug pastangų. Bet tikrai buvo verta stengtis.
Regimantas: Mūsų bendravimas tampa kone telepatiškas. Kartais paimu telefoną mąstydamas, kad Laura gal jau laukia kokio mano žodelio, ir tą akimirką atskrieja jos žinutė: ,,Na, kaip ten gyveni?“ Arba priešingai. Šiame pasaulyje esame dviese, bet gyvename lyg ir vieną gyvenimą. Tuomet viskas atrodo teisinga ir net kasdienybės darbai tampa prasminga našta.
Laura Sintija: Regimantas ūkiškas, praktiškas, nevengia jokio buities darbo. Pasisekė man! Kai visai apsileidžiu, niekada neburba, pats išplauna grindis, indus, išsiskalbia.
Regimantas: Man tvarkytis malonu. Ką nors išsiskalbti, išplauti grindis, sumeistrauti dar vieną lentyną: knygoms padėti ar katinui pasėdėti. Kai matau, kaip aplinkui viskas švarėja, švarėju ir aš. Tai savotiška meditacija per veiklą, lyg kokia joga. Man net grindų plovimas yra dvasinė veikla. O kokių nors straipsnių rašymas, kai nėra įkvėpimo – dvasinė katorga. Ypač patinka taisyti unitazą. Tiesiog smagumas, kai vanduo liejasi laisvai. Štai kada pajunti tikrą polėkį!

Amžiaus skirtumo nejaučia
Laura Sintija: Tarp mūsų — dvidešimt metų amžiaus skirtumas, Regimantas vos keleriais metais jaunesnis už mano tėvus. Mažai kas patikėtų, kad amžiaus skirtumas neturi įtakos mūsų bendravimui. Šiaip ar taip, Regimantas turi daugiau gyvenimiškos patirties. O tai yra tolerancija, pakantumas, pagarba, mokėjimas žvelgti į priekį. Kai susinervinu ar nusiviliu, jo išmintis sugrąžina viską į tikrąsias vietas. Regimantas sugeba išlaikyti teisingą santykį su kasdienybe, ko man kartais trūksta. Žinoma, būna ir jis susinervinęs, pervargęs, bet to nesureikšminam. Kartais pasikalbėdavome — kaip būtų, jeigu būtume bendraamžiai? Nežinau, ar būtų taip paprasta.
Regimantas: Nejaučiu laiko, jo neskaičiuoju, painioju datas. Kartais net nežinau, kiek man metų. Prisimenu, būdamas vaikas nenorėjau užaugti, niekada nenorėjau būti suaugęs. Juk suaugusiųjų gyvenimas nykus ir kvailas, vergiškas. Taip ir liko: kažkokiu būdu keisdamasis fiziškai vidumi išlikau tok pat, koks buvau anuomet — su tomis pačiomis svajonėmis, fantazijomis, baimėmis.
Kai pažiūriu į bendraamžius, pasidaro baisoka. Dažnai net žiūrėti nebebūna į ką. Visi, labai skubėję užaugti, išskubėjo kažkur labai toli, ir aš jų nebepavysiu. Išsaugotą vaikiškumą sieju su kūrybinėmis potencijomis, su vaizduotės galimybėmis. Tikrai nejaučiu laiko, nes nenoriu jausti. Nejaučiu amžiaus skirtumo — nei fizinio, nei dvasinio.

Stulbinama energija
Laura Sintija: Man didžiulė paslaptis, kodėl mums duotas tas amžiaus skirtumas. Gal tam, kad paneigtume iliuziją, jog laikas kažką reiškia, o kūnas gali užtemdyti sielą? Ši paslaptis mane stulbina ir žavi. Nuostabu, kad mylėdamas gali įveikti ateities baimę. Suvokiu, kad mano vyras pasens anksčiau už mane. Tai žinodama vis tiek ėjau su juo prie altoriaus. Jo vidus man svarbesnis už kūno apvalkalą.
Dėstytojaudamas Regimantas atiduoda labai daug energijos studentams ir namo grįžta toks pavargęs, kad negali net kalbėti. Beje, pasirinkęs gyvenimą su manimi jis prisiėmė jauno žmogaus problemas: maži vaikai, sauskelnės, nemigo naktys, du darbai, nuolatinis kraustymasis iš vieno nuomojamo buto į kitą. Tai dideli rūpesčiai, o jam gi jau ne dvidešimt. Aš pavargstu, neišlaikau, o jis pamiega penkias šešias valandas ir vėl atsibunda energingas, rytais spraigo po virtuvę lyg žiogas. Aplinkui serga ir visai jauni žmonės, o Regimantas sveikas kaip ridikas, niekas jo nepalaužia. Turbūt tai gamtos dovana.
Regimantas: Gal tai dėl to, kad kažkada kelerius metus labai intensyviai dariau jogos pratimus. Jie mane labai sustiprino. Būdamas dvidešimt penkerių jaučiausi kaip senis — negalėjau lankstytis, nuovargis apimdavo, net apie mirtį pagalvodavau. Ir dabar, kai reikia jėgų ir geros nuotaikos, kartais vėl darau pratimus.

Tyrinėjantys žvilgsniai
Laura Sintija: Žinią, kad esu su Regimantu, mano tėvai ir giminės priėmė ramiai. Pirmaisiais pažinties mėnesiais, kol Regimantas dar gyveno šeimoje, slapstydavomės. Tada jausdavau tyrinėjančius moterų žvilgsnius, kurie skatino pažvelgti į mudu iš šalies ir pamąstyti. Jeigu būčiau užsilikusi tame etape ir išsigandusi to „ką žmonės pagalvos“, dabar neturėčiau šito brangaus ryšio.
Regimantas: Kai tik pradėjome bendrauti, irgi pagalvodavau, kaip į mane žiūrės bendradarbiai, pažįstami. Bet viskas klostėsi natūraliai. Kadangi mūsų bendravimas buvo nuoširdus ir kėlė tik džiaugsmą, į pasaulį žiūrėjau su džiaugsmu ir pasitikėjimu. O kaip tu žiūri į pasaulį, taip ir pasaulis žiūri į tave. Juk blogos mintys ardo žmogų. Tad kam to reikia?

Vidurio amžiaus krizė?
Laura Sintija: Visuomenėje gajus stereotipas (aišku, jis turi tiesos), kad pagyvenę vyrai meta šeimas ir susideda su jaunomis merginomis. Išoriškai mes tarsi ir patvirtinam tą stereotipą. Daugelis mūsų nepažįstančių žmonių gali taip manyti. Tačiau suvokiau ir kitą tiesą: jeigu būsime įsitempę ir lauksime puolimo, tada tikrai ims atrodyti, kad kažkas ne taip, kažkas tarp mūsų „negryna“. Seniai nugalėjau nejaukumą ir myliu Regimantą ne tik tada, kai užsidarome dviese namuose, bet ir viešose vietose. Nesiruošiu gėdytis to, kas mudu sieja. Darbo valandomis mudu neretai susitinkame gatvėje – mat vaikštome tais pačiais maršrutais. Regimantas kursuoja iš universiteto į savo antrąjį darbą „Metų“ redakcijoje, aš irgi dažnai būnu senamiestyje. Atsitiktinai susitikę krizename kaip mažvaikiai. Mums smagu susitikti.
Regimantas: Ypač smagu ją netikėtai užtikti kokioje nors gražių drabužių parduotuvėje... (Juokiasi.)
Esame su Laura kalbėję, kad esama vyrų, kurių savimeilę glosto, kai šalia jų yra graži jauna moteris, lyg prabangus papuošalas. Tačiau aš pats esu gana puikus, gana vertingas, galiu ir savimi pasidžiaugti. Todėl tarp mūsų nėra stereotipinio santykio. Aš džiaugiuosi Lauros grožiu, ne kaip savo nuosavybe, bet jos ypatybe, matau, kad jis skleidžiasi iš jos vidaus, jos geros širdies. Man tai svarbiausia. Laura man ir mylima moteris, ir artimas žmogus, ir dar — lyg mano vaikas, kuriuo reikia nuolat rūpintis, puoselėti.

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (7)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.