Vestuvės.lt
Tikros istorijos
Nijolė Oželytė: „Gyvenimas — fantastiškas meilužis“ (20)

Ji niekada neketino tapti aktore, o filmus vaikystėje žiūrėjo dėl to, kad norėjo išmokti numirti už tėvynę. Ir visai nesvarbu, kokią tėvynę. Dar ji žadėjo sau, kad vieną dieną bus tokia kaip visos. Šiandien aktorė Nijolė Oželytė sako, kad dėl to, jog gyvenimas viską sudėliojo kitaip, ji ir vadina save laiminga. Tik tai suprasti prireikė nei daug, nei mažai — penkiasdešimt metų tarp žmonių ir trejų metų vienatvės.

„Supratau, kad esu ufonautas“

Buvote ir esate viena ryškiausių Lietuvos moterų. Visi, įpratę jus matyti, girdėti, mylėti ar... prieštaringai vertinti, staiga nustebo — Nijolės niekur nėra. Kas turėjo įvykti Jūsų gyvenime, kad vienu metu staiga dingote. Jokių interviu, jokių paaiškinimų.
„Visą gyvenimą gyvenau atvirai, bent jau stengiausi taip gyventi. Man atrodė, kad žmonės turi žinoti, kas aš ir kokia, tam, kad galėtų pasitikėti manimi ir tuo, ką darau. Nesvarbu, ar aš buvau aktorė, ar dirbau Seime. Tačiau vieną dieną mano atvirumas patyrė fiasko. Ir ne dėl to, kad dažnai po savo atvirų išsipasakojimų „Delfyje“ skaitydavau, kokia aš bjauri, baisi ir kaip manęs nekenčia. Supratau, mano atvirumas niekam nereikalingas, nes ir mano gyvenimas niekuo ne kitoks. Žmonės skiriasi ne gyvenimo siužetais (visi gyvename panašiai — gimstame, tuokiamės, pykstamės, kažkur skubame, senstame, visi mirštame), o minčių eiga, tai, kaip mes tuos siužetus vertiname. Galbūt apie tai reikėjo kalbėti. Bet pas mus neįprasta priimti ir kitokį požiūrį.“

Bet daugiau nei trejus metus nekalbėjote iš viso. Tiesiog iš viešumos pradingote, užsidarėte.
„Aš labai anksti išmokau kalbėti. Jau nuo dvejų metų pradėjau savo visuomeninį gyvenimą. Mane nuo jaunų dienų rodė, spausdino: taigi nieko daugiau nedariau, tik kalbėjau. Niekada nemėgau aktorės darbo. Dažnai kildavo klausimas: ką gi aš dar moku be vaidybos. Ir tik nugyvenusi penkiasdešimt metų supratau, kad sugebu formuluoti būsenas ir jausmus. Tai yra man pavyksta nuojautas sudėlioti į žodžius. Ir tai su metais tampa patirtimi. Reikėjo pasitikrinti, kiek tai yra tiesa, kiek iliuzijos. O tam reikėjo pabūti vienumoje. Ne vienai tarp žmonių, o visiškai vienai. Ir dar reikėjo pasitikrinti, ar aš vis dėlto turiu priklausomybę nuo viešojo gyvenimo, jeigu tiek metų jo nemėgdama vis tiek iš jo ilgai nesitraukiau. Šiandien esu tikra: priklausomybės neturiu nei nuo viešo gyvenimo, nei nuo to, ką apie mane mano žmonės.
Tie treji su puse metų buvo kur kas intensyvesni nei visi kiti mano nugyventi. Pusė metų jaučiausi keistai, kad nebereikia bėgti, skubėti. Vėliau įspraudžiau save „į drenažą“ — 24 dienos bado dietos. Reikėjo susivokti primityviai, fiziškai. Tai buvo prakaitavimo krauju laikas... Na, o vėliau kelionės po pasaulį. Ir visa tai tik dar kartą patvirtino, kad aš esu ufonautas, kuriam kalbėtis nėra su kuo.“

„Artistas man reiškia apsimetėlį“  

Bet šiandien Jūsų tai neliūdina?
„Žinojimas, kad esu kitokia, buvo didžiausia mano vaikystės problema. Aš verkdavau, nes nesupratau, kodėl taip yra. Galvojau: galbūt dėl to, kad esu „ryža“, galbūt, kad esu Oželytė. O norėjau būti tokia kaip visos.
Trisdešimties perskaičiau Pastarnako dienoraštį ir ten atradau save: „Aš visą gyvenimą norėjau būti toks kaip visi. Ir visą laiką dienoraštyje rašydavau: „Nuo pirmadienio aš toks būsiu. Aš taip ir nesupratau, kad esu laimingas, nes esu kitoks.“ Kai šitai perskaičiau, pasidarė ramiau. Panašų ufonautą kažkada suradau savo vyro asmenyje, tačiau šiandien kalbėtis jau neturiu su kuo. Esu maksimalistė ir visiškai pritariu Chajamui, kuris rašė: „Tu geriau badauk, negu valgyk su bet kuo.“
Šitaip gyvenimas tampa vienatve. Man bendravimas visada buvo sunkus darbas. Vienintelis priimtinas bendravimo būdas, kai žmogaus klausaisi lyg muzikos, o kalbėtis apie šį bei tą, apie materialius dalykus nesugebu. Aš net su savo vaikais nesugebėjau turėti buitinių santykių. Mes kalbam apie viską: meilę, mirtį, gyvenimą, bet ne apie kasdienes smulkmenas. Net penkiolikai minučių negaliu apsimesti, kad mane domina buitis. Visą gyvenimą šiaip ne taip bandydavau tai iškęsti, bet dabar jau ne.“
 
Ar dėl to jaučiate kokius nors padarinius?
„Galbūt todėl neturiu draugų. Turiu vienintelę bičiulę Laimutę, bet ir su ja tepasimatau kartą per penkerius metus, nors to ryšio poreikį visąlaik jaučiu. Daugiau nė vienas žmogus negalėtų pasakyti, kad jis yra mano draugas. Galbūt todėl aš neprigijau jokiose politinėse partijose. Manęs negalima prikalbinti padaryti kokį nors blogą darbą ir niekas negali pasakyti, koks mano charakteris, nes niekas, išskyrus mane pačią, manęs nepažįsta.“
 
Minėjote, kad niekada nemėgote savo darbo. O juk daugelis Jumis žavėjosi kaip puikia aktore. Kodėl nepatiko darbas, kuris Jums puikiai sekėsi?
„Visur buvau ir esu be galo pareiginga, tokia buvau ir aktorė. Tačiau niekada savęs nevadinau artiste. Artistas priklauso nuo kitų žmonių vertinimo. Todėl kai man reikėdavo pasakyti, kas aš, man neapsiversdavo liežuvis. Artistas — apsimetėlis. Negaliu ir nemoku nei apsimesti, nei meluoti. Aktorystė man apskritai ne profesija. Galbūt todėl aš niekada nedirbau teatre. Su drauge padavėme pareiškimus į tuometę konservatoriją, nes mums atrodė, kad aktoriams nereikia nieko daryti. Labai lengvas ir malonus darbas — tu nieko nedarai, tiktai filmuojiesi ir tave dar rodo kine.“

Ar gyvenime visada pavykdavo išvengti melo?
„Kartais mes meluojame smulkmenas, patys to net nejausdami. Bet kai tau meluoja žmogus apgalvotai ir tu tai sužinai — pasijunti lyg pelkėje. Vėliau jis gali nors visą gyvenimą sakyti tiesą — saugi nebesijausi. Ir tas nesaugumas užmuša. Kaip meilės vienintelis vaisius yra kantrybė, taip visos velniavos — melas. Melas man sukelia nemalonius fizinius pojūčius. Galbūt dėl to vyras žinojo visus mano įsimylėjimus ir sakydavo: „Na, na, vėl 20 centimetrų aukščiau žemės. Kas dabar?“ Ir aš jam pasakydavau, nes jis žinodavo, kad fiziškai aš visada jam ištikima.“

„Ryža ir dar Oželytė“

Sakėte, kad ilgą laiką išgyvenote įsivaizduodama, kad esate negraži. Tačiau jau gerokai vėliau esate pasakiusi tokią mintį: „Jeigu moteris negraži iki trisdešimties metų, reiškia Dievas jai nedavė, bet jeigu moteris negraži ir per trisdešimt, vadinasi, ji kalta pati.“ Kaip jaučiatės šiandien?
„Buvau ir esu tos nuomonės, kad gražus gimsta tas, kuris su meile nešiojamas ir laukiamas. Negrožį vėliau mes, moterys, sėkmingai stengiamės užmaskuoti. Tik gyvenimo saulėlydyje senuose veiduose nieko nebeįmanoma nuslėpti. Žiūrėk, vienas eina šviesiu ir spindinčiu veidu, o kito veidą raukšlės sudarko taip, kad nemalonu nei žiūrėti, nei šalia būti. Kaip vaikystėje bruožai negali nugalėti nemeilės, taip senatvėje jie parodo, kiek tu pats mylėjai.
Šiandien aš savo vaikų mylima ir gerbiama, šiandien aš esu viduje pilna. Aš visada mylėjau ir myliu žmones. Ir apskritai, esu graži, mylinti ir verta meilės. Tik mane suima juokas, kai rytą prabudusi pasižiūriu į savo fizionomiją. Po visų badavimų ir panašių eksperimentų sužinojau, kad mano kūnas yra ne aš, o tai, kas šalia manęs. Tą dualizmą aš jausdavau jau vaikystėje. Mama eidavo iš proto, kai aš vis baksnodavau į kažkurią savo kūno vietą klausdama, kur aš. Jau tada mano pojūčiuose aš ir mano kūnas buvo du skirtingi dalykai. Taigi dabar, kai jis sensta, mane ima juokas, kai pasižiūriu veidrodyje į save, vis labiau nepažįstamą. Mintyse aš visada esu aukšta, laiba, graži. Dabar nebekyla klausimų ir pasipiktinimo kaip jaunystėje, kai svarstydavau: „Viešpatie, na, ir dribtelėjai tu man. Ir kodėl taip drėbtelėjai? Ryža ir dar Oželytė.“ Ir tik vėliau supratau kodėl. Todėl, kad niekada neužsimirščiau šitoje meilių seilių mugėje.“

Kodėl taip apie meilę?..
„Niekada gyvenime nemaniau, kad aš verta meilės. Tai, kad mane mylėjo vyras, kuris man atrodė dievaitis, o aš niekam verta šalia jo, leido jaustis laimingai dvidešimt metų. Nors parėjusi namo buvau žemiau žolės. Man buvo sakoma, kad mano uždirbti 100 rublių neturi jokios vertės, jie mažiau verti nei jo uždirbtas vienas rublis, nes aš nieko naudingo nedarau, tik prieš kamerą užpakalį sukioju. Ir aš su tuo visada sutikdavau.“

Ar reikėtų suprasti, kad santykis su meile toks pat negailestingas kaip ir su kūnu?
„Kadangi aš nedalyvauju toje mugėje, tai sakau, kad meilė yra Dievo dovana. O kitų kontaktų su vyrais aš neturiu. Jei nėra kosminės meilės, negaliu prisiversti net taurę šampano išgėrusi už rankų pasilaikyti. Beje, ir to paties šampano gerti negaliu, nes mane pykina ir lubos pradeda suktis. Už tai ir esu laisva nuo visų seksų, patikimų, nepatikimų...
O kadangi gatve einu be akinių, nematau net kaip aplinkiniai į mane reaguoja. Einu sau nepasidažiusi su visomis savo raukšlėmis nieko nematydama ir galvodama, kad ir manęs niekas nemato. O patikti aš niekam nebenoriu. O kam iki šiol nepatikau, vadinasi, neturi skonio. O kam patikau, manau, mano palto spalva reikšmės neturi. O tai yra didelė laimė, kaip ir žinojimas, kad aš „faina“ moteris, verta ne bet kokios meilės.“

Bandote sau prieštarauti? Esu verta — nenoriu.
„Problema ta, kad jaunystėje norime visiems patikti, o vėliau vis rečiau randame tokių, kurie patinka mus. Paskutinis mano šios vasaros atradimas — supratimas, kad poravimasis — ne sielos poreikis, o kūno. Kai kūnai susiporuoja, siela nutyla. Kas pasakė, kad gyvenimo prasmė yra meilė? Jeigu reikėtų suskaičiuoti, kiek žmogus per gyvenimą myli, manau, nesuskaičiuotume daugiau metų, nes gana greitai meilę pakeičia savimeilė — tu pažiūrėjai į kitą, tu nebemyli manęs... Paskui — tu knarki, man skauda galvą. Tai ar apie meilę čia galima kalbėti? Netiesa, kad be meilės nėra gyvenimo. Aš sakau: „Koks fantastiškas tas gyvenimas.“ Ir vienintelis meilužis, kuris neapgaus, neišduos, o ir tu nepavyduliauji, kad jis kitus myli. O jeigu dar pajunti, kad yra kitas toks ufonautas kaip tu, iš viso puiku. Ir visai nebūtina gulėti, „seksuoti“. Sėdi sau, į akis žiūri, nesąmones kalbi. Kad ir apie žvejybą, apie bet ką. Joks seksas neatstos dvasinės pilnatvės.“

„Galiu sau leisti daugiau nei siūlo“

O svajonės? Kokios jos?
„Man sunku ko nors norėti. Ir taip nuo vaikystės. Gyvenimas man duodavo tūkstantį kartų daugiau negu aš sugebėdavau net savo fantazijose užsakyti. Vaikystėje svajojau numirti už tėvynę. Bėgiodavau į kiną, nes ten buvo mirštama, o kas ta tėvynė, man nebuvo svarbu. Svarbu, gyventi ne sau, numirti ne šiaip sau. Savo svajonę aš prisiminiau, kai stovėjau Kovo 11-ąją salėje, kylant trispalvei. Ir tada pasakiau: „Viešpatie, tai neįmanomas dalykas.“
O mano sutikti gyvenime žmonės... Aš tai vadinu stebuklu. Buvau apsikabinusi su Dalai Lama, kalbėjausi su juo, dovanojau jam dovaną ir gavau iš jo. Tai yra vyriškiausias vyras, sutiktas per mano penkiasdešimt metų. Kalbėjausi ir su Jonu Pauliumi II. Su M. Gorbočiovu intymioje aplinkoje draugavau ir kalbėjausi, net pavadinau jį „jožiku“. Teko vaidinti su garsiausiais aktoriais, garsesniais nei Holivudo — A. Batalovu ir M. Jankovskiu. Mano noras ką nors padaryti niekada nebuvo didesnis negu man siūlė gyvenimas, ir už tai jis išnyko, nes aš galiu sau leisti daugiau negu man siūlo gyvenimas.“

Taigi jokių norų, jokių svajonių...
„Vis dėlto meluoju. Aš turiu norą. Noriu namelio kaime. Nebenoriu gyventi Vilniuje, daugiabutyje – aukštai, kaip kameroje. Kaip kalinys, negalintis spjaudyti saulėgrąžų. O aš norėčiau sėdėti ant „gonkų“ ir spjaudyti saulėgrąžas. Mano kaimas turi būti tikras. Turi būti sodas, turi būti balkis, dar turi būti niekas neprasigėręs ir niekas nepasikoręs. Ir dar... turi būti krosnis, kur būtų galima kepti „kugelį“ su kiaulės koja. Tai ne vienkiemis, o senovinis kaimas su žmonėmis. Šitokį kaimą turi S. Šaltenis, bet pas jį vaidenasi. Saulius mane kvietė pas save sakydamas, kad vietos užteks jam, jo žmonai ir man, bet ten aš nebūčiau viena. O aš noriu būti viena, nes tada, kai aš viena, esu labai ne viena.“

Tai kodėl tada sugrįžote į televiziją?
„Pavadinkime tai meilės aktu. Aš myliu žmones, bet nenoriu sau leisti prisiliesti prie jų aktyviai, formuojant jų nuomonę. Dėl to esu labai skaudžiai nukentėjusi. Žmonės man nėra parneriai — kiekviena ryškesnė spalva juos gąsdina. Vos spėju suformuluoti mintį, kuri kažką prikelia iš kasdienio snaudulio, tuojau pasigirsta: „Ji kontraversiška, skandalinga...“ Netgi pasakyti, kad tau gera, negali. Viename interviu paminėjau, kad keliauju, ir iškart sulaukiau klausimo: „Už kokius pinigus keliauji, už kokius skraidai?“ Ne noras sužinoti, ką pamačiau, kaip su rykliais nardžiau, o už kokius pinigus visa tai dariau. Lyg būčiau kalta, lyg turėčiau aiškintis, kad mano dukra dirbo stiuardese ir kad skrydžiai man buvo nemokami. Šiandien Saulytė nusėdo Portugalijoje. Šiandien jau skrydžiai mokami. Ar kam nors dėl to geriau?
Šiandien ir mano darbas man leidžia bendrauti taip, kaip man norisi. O žmones galima mylėti ir pakančiai. „Sveikata ir laimė“ mane papirko pavadinimu. Mane yra kvietę ir į politines laidas, bet atsisakiau. Šioje laidoje prie nieko neįmanoma prikibti. Laida apie sveiką kūną ir sielą. Ir čia aš nieko neprivalau vaidinti.“

„Dėkinga tiems, kurie mane žemino. Pirmiausia savo vyrui...“
 
Pokalbio pradžioje minėjote, kad su savo kitoniškumu Jūs apsipratote būdama trisdešimties. O ką apie tai manote būdama penkiasdešimties? Ar tai ne Dievo dovana?
„Jeigu nebūtų buvę to nevisavertiškumo jausmo, kai buvau negraži, jausmo, kuris neleisdavo man „išsimušti“ talonėlio autobuse, nes išpildavo raudonis. Juk mane mato visi, kurie už mane protingesni, gražesni... Dabar manau, kad turėčiau būti dėkinga viskam, kas mane žemino. Pirmiausia savo vyrui ir gyvenimui. Žeminimas padėjo neužkibti už netikrų ir nesvarbių dalykų. Kai supranti, kad esi niekas, grožio fabrikai ne tavo, stilius ne tavo, pradedi ieškoti to, kas tavo. Ir atrandi, kas nemirtinga. Atrandi Dievą ir tiesioginį ryšį su juo. Kas bent kartą yra tai patyręs, negali savęs vadinti žmogumi, kuris nežino, ką daro. Ne dėl to, kad bijai, dėl to, kad negali sau leisti. Už tai tas buvimas toks džiaugsmingas. Telieka verkti pamačius gražų debesį, spalvą, išgirdus gražią mintį...“

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (20)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.