Vestuvės.lt
Tikros istorijos
Tą dieną mes susipažinome (9)

Prieš penkis metus sėdėdama namie per televizorių žiūrėjau laidą „Tele pica“. Į šios laidos pinkles buvo patekę du kariškiai. Vienas iš jų iškart patraukė mano žvilgsnį. Nežinau kodėl, bet mintyse pamaniau: „Koks simpatiškas vaikinas! Kaip būtų smagu kada nors sutikti jį realiame gyvenime. Na ir ką aš čia šneku?! Juk tai yra neįmanoma! Kokia yra tikimybė jį sutikti? Viena iš milijono! Be to, toks simpatiškas, uniformuotas vaikinukas turbūt seniai jau yra užimtas!“ Taip mano svajonės ir viltys baigėsi.
Praėjo nemažai laiko, beveik du metai. Buvau viską pamiršusi ir gyvenau įprastą gyvenimą. Tuo metu atostogavau, todėl dienas ramiai leidau sodyboje. Artėjo mano gimtadienis, o vis dar jaučiausi vieniša, taip ir neatradusi savo to vienintelio. Likus keturioms dienoms iki mano gimtadienio, nutariau trumpam sugrįžti į miestą. Diena buvo karšta ir labai tvanki. Kai kur kaupėsi debesys. Grįžusi į miestą labai greitai sutvarkiau visus reikalus ir vėl išskubėjau į sodybą. Galėjau rinktis vieną iš maršrutų: važiuoti autobusu iš stoties iki pat sodybos arba važiuoti iš namų iki galinės stotelės ir paskui eiti dar 4 km. Neįsivaizduoju kodėl, bet pasirinkau antrąjį variantą. Dar neišvažiavus iš miesto pamačiau juodus debesis slenkančius link mano sodybos. Žinojau, kad mane užklups lietus, bet kažkas mane traukė link tos vietovės. Buvau apsirengusi trumpais šortukais, apsivilkusi plona palaidinuke ir su šlepetėm. Viskas nebūtų atrodę taip baisu, jei būčiau turėjusi bent skėti... deja. Autobusas sustojo galinėje stotelėje ir jau buvo laikas išlipti. Nedrąsu. Lauke pylė kaip iš kibiro, pasislėpti nuo lietaus nebuvo kur, o likti taip pat negalėjau - neturėjau pinigu parvažiuoti atgal. Išlipau tikėdamasi jog lietus greitai liausis arba paėjusi kiek toliau rasiu kur pasislėpti. Lėtai pėdinau keliuku, kuriuo karts nuo karto pravažiuodavo automobiliai. Lyjant lietui keturių kilometrų distancija atrodė tokia ilga, kad ją įveikti prireiks visos amžinybės. Buvau kiaurai permirkusi, kojos tokios purvinos jog net ir šaltas lietus jų negalėjo nuplauti. Paėmusi mobilųjį telefoną bandžiau su kuo nors susisiekti, nes eiti toliau buvo beviltiška. Kaip tyčia niekas negalėjo man tuo metu padėti. Netrukus pamačiau kaip vienas automobilis pravažiuodamas pro mane sustojo šalikelėje. Nebuvau iš tų merginų, kurios lipa į nepažįstamų automobilius. Todėl ir šį kartą buvau tvirtai pasiryžusi nelipti, nesvarbu koks žmogus jame sėdėtų ir kaip manęs prašytų įlipti. Norėjau praeiti ir net nežvilgtelėti į vidų. Deja atsitiko visai kitaip nei tikėjausi. Eidama link automobilio pamačiau kaip vairuotojas atidaro dureles man dar net nepraėjus. Staiga nė pati nepajutusi žvilgtelėjau į vidų. Viduje sėdėjo jaunas vaikinukas ir pasilenkęs žiūrėjo didelėmis akimis į mane. Nespėjus man ištarti nė žodžio išgirdau jo ramų balsą: „Lipk...!“ Nė nedvejodama atkirtau: „–Nelipsiu!“ Jis: „Lipk...sušalsi!“ Staiga pajutau kažkokią jėgą mane stumenčią iš nugaros į vidų!
Kelias minutes negalėjau atsipeikėti, niekaip nesupratau kas įvyko! Kaip keista, bet atrodė ir lietus liovėsi lyti. Jeigu nebūtų jis atidaręs durelių pats, būčiau praėjusi net nežvilgtelėjusi. Važiuodamas paklausė iki kur man reikia važiuoti, pradėjo mane šnekinti. Tuo metu savo tamsiomis, rudomis ir didelėmis akimis žiūrėjau į jį, ir bandžiau analizuoti jį kaip žmogų. Automobilio salonas buvo švarus, nesimatė cigarečių pakelio, neužuodžiau tabako kvapo. Žiūrint į jį mačiau jo švarų veidą, matėsi, kad žmogus yra nuoširdus, geros širdies ir neturintis žalingų įpročių. Važiuodama išsiaiškinau, kad jis važiuoja į vieną sodybą pasiimti tėvų. Privažiavom keliuką vedantį į sodus. Paprašiau jo, kad mane čia išleistų, tačiau jis atsisakė ir primigtinai reikalavo nuvežti mane iki pat sodybos. Sustoję vos ne prie durų kelias minutes sėdėjom automobilyje ir abu tylėjom. Aš jam padėkojau ir buvau jau beveik beišlipanti, kai staiga jis paprašė mano telefono numerio ir tam kartui atsisveikinome. Žiūrėjau kaip jis nuvažiuoja ir mintyse galvojau ar dar kada mes susitiksime ir ar kada sulauksiu jo skambučio. Po keliu minučių išgirdau skambutį, atsiliepusi dar karta išgirdau jo balsą. Pirmas jo klausimas buvo kaip aš jaučiuosi? Pasakiau, kad kiaurai permirkusi ir krečia šaltis. Tada jis pasiūlė persirengti, išgerti šiltos arbatos, susisukti į šiltą pledą ir užsikurti židinį. Susitarėme susitikti po keturių dienų, žinojau, kad tą dieną bus mano gimtadienis, bet jam neužsiminiau. Susitikę nuėjome į kavinę, pradėjome šnekučiuotis, jis išsiaiškino, jog mano zodiako ženklas yra liūtas. Kadangi jo abu tėvai yra taip pat liūtai, žinojo jog greitai turi būti mano gimtadienis. Nežinau kaip, bet jis pažiūrėjęs į mane paklausė: „Tavo gimtadienis šiandiena?!“ Aš nusišypsojau ir pasakiau taip. Diena ėjo į pabaigą. Prieš parveždamas mane namo, jis užsuko į parduotuvėle ir nupirko didelę raudoną rožę. Ją padovanojo gimtadienio proga. Buvau nustebusi, nes visiškai to nesitikėjau. Nuo tos dienos mes jau nebe išsiskyrėme. Gimtadienio dieną buvau tokia laiminga, kad tie jausmai manyje netilpo ir trykšte tryško. Tą dieną, kai mes susipažinome verkė dangus, nors mano širdyje švietė saulė. Laikui bėgant išsiaiškinau keletą dalykų. Jis ką tik baigė karo akademiją, yra kariškis, o tą dieną kai susipažinome jis buvo jau pravažiavęs pro mane. Lietus pradėjo lyti dar stipriau ir jis greitai apsukęs automobili nedvejodamas sugrįžo manęs paimti. Tikiu likimu ir džiaugiuosi, kad jis tuo metu sugrįžo, nes jis ir buvo tas simpatiškas vaikinukas, kuris prieš dvejus metus buvo patekęs į „ tele picos “ pinkles! Kas galėjo pagalvoti, kad mes susitiksime tokioje visiškai neįtikėtinoje situacijoje, o dar dabar išdraugavus lygiai tris metus mes TUOKIAMĖS lygiai tą pačią dieną kada ir įvyko mūsų pirmasis pasimatymas! Kas galėjo patikėti, kad aš savo busimą vyrą, tą vienintelį pirmą kartą pamatysiu tik per televizorių! Ir kas dar galėtų patikėti, kad tas kitas šalia buvęs uniformuotas vaikinukas taip pat tuo metu patekęs į pinkles bus mano vestuvėse piršlys?! Atsakau: tik vienas iš milijono!


Edita

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (9)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.