Vestuvės.lt
Jūsų laiškai
Problema sena kaip pasaulis — vyro draugė (10)

Santuokoje gyvename 19 metų. Auginame 4 vaikus. Mažiausiam dar tik 4 mėn.

Maždaug prieš pusmetį vyras pradėjo draugauti su viena moterimi. Jie nėra bendradarbiai, tačiau dalyvauja bendroje veikloje, konferencijose, renginiuose, išvykose, todėl matosi kelis kartus per savaitę, dažnai ir savaitgaliais. Ji taip pat ištekėjusi. Vyras daug apie ją kalba. Aišku, tik gerai: ji ir tvarkinga, ir punktuali, ir skaniai gamina, ir labai visais rūpinasi. Vos ne idealas. Sako, kad tai tik draugystė (manau, kad taip ir yra, bent kol kas).


Bet aš išgyvenu jausmų sumaištį. Pykstu, nes manau, kad vyrui tai visai gerai: saugus užutekis santuokoje ir romantika už šeimos. Jaučiu nuoskaudą ir pavydą, nes ta moterimi rūpinasi labiau nei manimi. Kartais apima neviltis — juk ta draugystė gali tęstis labai ilgai. Mūsų santuokos negalėčiau pavadinti nenusisekusia. Su vyru esame gana atviri, kartais įvairiomis temomis diskutuojame iki paryčių. Aišku, buvo įvairių išbandymų. Buvo ir draugių (apie kurias taip pat papasakodavo), bet viskas kažkaip pasibaigdavo.

Daug galvoju apie tą moterį. Taip pat ko vyrui trūksta, kad jis vis ieško draugysčių. Atrodo, ir pasikalbame, ir kartais kur nors išvažiuojame, ir intymūs santykiai nepašliję. Aišku, negaliu atsisakyti buities, rūpesčių dėl vaikų ir neapmokėtų sąskaitų. Dar ko gero prisideda viduramžio krizė.

Paskutiniu metu stengiuosi vyrui įtikti, daugiau juo rūpintis — bet tada savimi bjauriuosi. Juk aš manipuliuoju! Be to, būdama 40–ties jau gerai suvokiu, kad galiu pakeisti tik save, o mano priekaištai ir kandžios pašaipos gali tik pakenkti. Kitas žmogus turi teisę bendrauti, pagaliau ir įsimylėti. Be to, vyras tikrai deda pastangas, kad tai būtų tik draugystė. Tik man nuo to ne geriau. Deja... Kartais noriu kur nors išeiti ir pagyventi atskirai, kol baigsis tas „švytėjimo" periodas.

Laikas daro savo ir romantika kada nors baigiasi. Nebijočiau ir skyrybų. Bet ką man daryti dabar, kad atgaučiau vidinę ramybę ir atsikratyčiau įkyrių minčių. Įvertinant tai, kad esu maitinanti motina, bijau, kad man gali „nuvažiuoti stogas". Žudytis nežadu, bet isterijos priepuolis gali ištikti.

Atrodo, viskas lyg ir gerai — vyro draugė — tik draugė, Jūsų santykiai su vyru geri, tačiau Jūs pykstate ir pavydite.
Taip jau yra – jausmai kartais nenori paklusti racionaliam mąstymui, tuo labiau, kai vyras apie savo draugę pasakoja tiek gerų dalykų. Kaip suprantu, su vyru apie jo santykius su drauge kartais kalbatės. Tačiau ar sakėte vyrui, kaip jaučiatės, ar tik tai, ką galvojate? Jei ne, tada tikrai vertėtų!
Kartais nepagalvojame, kokius jausmus artimam žmogui sukeliame savo iš pažiūros nekaltais veiksmais. Tam, kad išreikštumėte savo jausmus, nebūtina priekaištauti — tiesiog akcentuokite ne tai, kaip elgiasi Jūsų vyras, bet tai, kaip sunku ir blogai yra Jums. Galėtumėte viską išdėstyti panašiai, kaip ir savo laiške.
Aišku, toks pokalbis nereikš vyro draugystės pabaigos. Tačiau Jūsų atvirumas galbūt paskatins vyrą išdėstyti savo poziciją šiuo klausimu ir atsižvelgti į Jūsų jausmus.

Pagarbiai,
Grytė

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (10)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.