Vestuvės.lt
Papročiai ir tradicijos
Medalių dalinimas, piršlio korimas (XII dalis) (5)

Rezultatai. Komisijos vardu piršlys ir svočia apdovanoja nugalėtojus medaliais –—ant virvelės pakabintu sausainiu, kartais beržo ritinėliu, kuriame išdegintas humoristinis įrašas ar piešinys. „Aukso” ir „sidabro” medaliais piršlys apdovanoja svočią, jaunuosius, jaunųjų tėvus, muzikantus, šeimininkes. „Vertingos dovanos” tenka visiems, savo triūsu prisidėjusiems prie vestuvių sėkmės. Ypač didelė padsėka reiškiama šeimininkėms, sugebėjusioms „iš nieko padaryti viską”.

Per marčpietį svočia su piršliu pasiunčia aplink stalą specialų albumėlį, kuriame kiekvienas įrašo jauniesiems linkėjimus. Perskaitomi ir įteikiami jauniesiems „Jaunosios šeimos kelio ženklai”, humoristiškai aiškinantys šeimos gyvenimo kelyje galinčias pasitaikyti kliūtis ir būdus joms nugalėti. Marčpietis — tai paskutinis oficialus, apeiginės reikšmės susėdimas už vestuvių stalo. „Po marčios pietų vestuvių iškilmė jau baigta. Kam arti, tas ruošiasi namon; kam toli, tas guli vietoje ar pas kaimynus”, — teigia vestuvių papročių tyrinėtojas J. Staugaitis (Zanavykai. — Švietimo darbas, 1921, Nr. 3–4).

Dabar marčpiečiu vestuvės nesibaigia: po jo kariamas piršlys, vyksta kitos karnavalinės apeigos. Paprastai marčpiečiui baigiantis, netikėtai įsiveržę „budeliai” suima piršlį už tariamas jo nedorybes, išsiveda jį į lauką teisti. Kyla triukšmas, visi pakyla nuo stalų ir išlydi egzekutorius. Piršlio teismas ir korimas. Tai bene spalvingiausias ir didžiausias tradicijas turintis vestuvių epizodas. Dabartinėse vestuvėse šią apeigą atlieka „budeliais” ir „teisėjais” persirengę muzikantai.

Ant veidų jie būna užsimovę kapronines kojines, pasiraitoję vieną kelnių klešnę, apsisiautę paklodėmis, prisitaisę barzdas, užsidėję akinius, kartais už žando užsikišę žalią bulvę — dirbtinius „dantis”, prie akies — žalią vištos kiaušinį (vėliau „verkdami” jį suspaudžia), apsiginklavę šakėmis, kirviais, peiliais, vaikiškais žaisliniais pistoletais ir kt., nešini dešroms daryti parengtą mėsmalę ir pan. Grėsmingai visu tuo brazdėdami, „budeliai” nekantriai laukia, kol „teisėjas” perskaitys kaltinamąjį aktą ir pasmerks piršlį melagį mirti.

„Teisėjas”, apsitaisęs panašiai kaip ir „budeliai”, skaito rūsčius kaltinimus piršliui, kuris „/…/yra baisus apgavikas, melagis ir sukčius; kuris, piršdamas jaunikį, jaunajai visko primelavo; kuris sakė, kad jaunikis nė karto nevedęs, o paaiškėjo, jog jis buvo vedęs 7 kartus, išsiskyręs 8 kartus ir dabar veda dešimtą kartą; kuris sakė, kad jo namuose šulinyje (vandentiekio vamzdžiuose) ne vanduo, o vynas, todėl kasdien vaikščioja girtas jo kaimynas.

Ištyrus paaiškėjo, kad pas jaunikį nėra kieme jokio šulinio (bute — vamzdžių), vandenį jis skolinasi iš kaimynų ir niekuomet negražina; kuris sakė, kad turi „mersedesą”, o pas jį buvo rasta tik mašinėlė barzdai skusti /…/. Panašiai išdėstęs visus piršlio nusikaltimus ir melagystes, „teisėjas” nutaria piršlį nubausti aukščiausia bausme pakariant, kad jis daugiau nekaltų mergelių nesuvedžiotų ir joms aukso kalnų, piršdamas panašius jaunikius, nežadėtų. O kad veltui nenueitų daug vertingų žemės ūkiui ir pramonei žaliavų, teisėjas siūlo: /…/ iš jo pilvo — būgną ir padovanoti jį ansambliui “Keturi lašai” (humoristinis vestuvėse grojusio ansamblio pavadinimas).

Būna kad ir moterys daininkės ima jį koneveikti dainomis: Oi tu piršly, tu melagi, Tu pradėjai visą pradžią: Ėdei, gėrei, melavai, Mane jauną apgavai. Galiausiai piršlys už savo melagystes nuteisiamas:

— už trijų sienų pastačius, apšaudyti šampano kamščiais,

— arielkos butelyje paskandinti,

— prie alaus bačkos pririšus, užtroškinti,

— į trejus patalus suvyniojus, padėti ant ledo ir sušaldyti,

— naktį išvaryti laukan, kad vištos akis iškapotų,

— už kaklo virvę užrišus, palikti ore kyboti tol, kol žvirbliai ant jo makaulės vaikus išsiperės.

Pagaliau vyriausiojo tribunolo įsakymu tokį melagį, pikčiau kaip vagį, iš ežio spyglių nuvyta virve tarp dviejų smilgų pakarti! Prieš mirtį leidžiama piršliui tarti paskutinį žodį. Piršlys, dažnai jau su kilpa ant kaklo, kaip įmanydamas teisinasi, giriasi, ką ir kam yra gerą padaręs, gyvendamas „šiame margame pasaulyje”, kol jaunojo buvo sugundytas tapti piršliu, savo „testamentu” „išdalija“ „per savo amžių užgyventą ir pavogtą turtą”: Savo brangiausią, svečiuose man gražiausią piršlienę, — sako piršlys, — po mirties užrašau jaunajam, kad praėjusios nakties vaisius užaugintų, išauklėtų, su bernais vaikščiotų ir jiems nosis nušluostyti išmokytų. Šventą piršlio kraują atiduodu vestuvininkams gailesčiui nuraminti /…/. Jaunajai palieku visą savo centų lobį, kuris užsiūtas į kapšiukus ir nuo žmonos paslėptas, tris kartus užkeiktas ir užkerėtas. Kai algos pritrūksi, trylika kartų nusispjauk, juodą katę pasigauk – ji tau mano lobį atkerės, ir centai lyg pupos byrės –— kefyrui ir duonai užteks. Kepurę, prieš trejus metus pamestą, parduokit iš varžytinių, o pinigus jaunosios tėvukams atiduokit — tegul iškeps už juos skanius pyragus, kai mūsų jaunuosius gandrai užgrius.

Visų garbingų dainų ir poetų žodžius apie meilę ir širdį palieku savo žmonai. Kai mano liežuvis sustingęs gulės, kai širdis daugiau nespurdės, anų išminčių žodžiai jai manęs neužmiršti padės. Mušiuosi į krūtinę šią savo gyvenimo valandą paskutinę, ašaras skiedra braukiu. Svarbiausią savo tikslą — supiršti jaunuosius — įvykdžiau, todėl iš gyvenimo pasitraukiu ramiausia sąžine. Šį testamentą parašiau savo šviesiam atminimui, jaunų mergelių dideliam nusiminimui, kas be manęs jums vyrus suras.

Kartais, skaitydamas „testamentą”, piršlys nusirengia rūbus ir pasilieka vien su tam tyčia iš įvairiausių medžiagos skiautelių pasiūtomis trumpikėmis. Baigus piršliui skaityti testamentą ir budeliams ruošiantis vykdyti nuosprendį, jaunoji užkabina piršliui ant kaklo gražų rankšluostį — tradicinį piršlio išgelbėjimo ženklą. Džiaugdamasis, kad liko gyvas, piršlys visiems dalija po šaukštą „piršlio ašarų” (ar „piršlio kraujo”) — iš atitinkama humoristine etikete papuošto butelio šleikštaus gėrimo — degtinės, paruoštos su česnaku, pipirais ir kitais, tik jam vienam piršliui žinomais priedais.

Muzikantai vietoj anksčiau skambėjusios laidotuvių melodijos groja džiaugsmingą „Suk, suk ratelį”. Piršlys šokdina jaunąja. Kad nenueitų veltui teismo ir budelių vargas, pakariamas piršlio antrininkas — šiaudų baidyklė. Piršlio antrininkas — baidyklė, čiučela — būna jau iš anksto padarytas. Kai kur ji nuošaliame kambaryje pasodinama prie stalo, padedama „vaišintis bulvių krepšis, butelis. Prie savo antrininko kartais ir piršlys tarpais prisėda. Pakarta piršlio pamėklė („piršlio dūšia”) Suvalkijos vestuvėse ir paliekama kyboti, tuo tarpu Žemaitijoje, kur ši apeiga nuo seno labai spalvinga, dar būna humoristinės piršlio „kūno laidotuvės”. Po to piršliui nuima skiriamuosius ženklus — palieka be gražiausios kepurės, nusega gėlę.

Iš lietuvių kultūros istorijos 11 ir 12 tomų

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (5)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.