Vestuvės.lt
Papročiai ir tradicijos
Simboliai vestuvėse (3)

Vestuvės — naujos šeimos gimimo juridinis ir visuomeninis įteisinimas, atliekamas pagal visuomenei suprantamus ritualus.

Apeigų semantika, kultūrinis klodas slepiasi vartojamoje atributikoje, įvairiuose veiksmuose bei žodinėse formulėse. Kiekvieno istorinio laikotarpio tos pačios tautos apeigos, reiškiamos kad ir tais pačiais simboliniais ženklais, jų prasmę interpretuoja savaip. Tai lemia laike kintanti žmonių sąmonė ir vertybių samprata.

Tradicinį apeigų kompleksą sudaro trys ritualų grupės:

 1) šalių susitarimo tuoktis — piršlybų;
 2) nuotakos (rečiau - jaunikio) atsiskyrimo iš vienos giminės ir priėmimo kitoje giminėje — vestuvių;
 3) povestuvinio gyvenimo pradžios — atgrąžtų.

Daiktai simboliai. Daugeliui naudojamų įprastinių buities daiktų, reikmenų vestuvių apeigose suteikiama perkeltinė prasmė — jie tampa kurią nors idėja išreiškiančiais simboliais. Vynas yra rūtomis ir kitais žolynais apvainikuota, kaspinais papuošta, dažnai su varpeliu viršuje lazda. Tai jaunikio  įgalioto asmens ženklas. Ja nešinas piršlys vykdavo piršti jaunikio, ja, kaip savo valdžios ženklu, naudodavosi ką nors skelbdamas per vestuves.

Vienokia ar kitokia įvairiai papuošta lazda — savo kilme neabejotinai siejasi su kaimo seniūno bei šiaip aukštesniųjų valdžios pareigūnų analogiškomis insignijomis.

Daiktų simbolių grupei priskiriami ir vestuvių veikėjų skiriamieji ženklai. Kartu su veliumu nuotaka ant plaukų dėdavosi didelį rūtų vainiką. Rūta lietuvių sąmonėje — skaistybės, merginos nekaltybės, jaunystės simbolis. Tai rodo įsitikinimas, kad nesantuokinio kūdikio susilaukusi mergina neturi teisės puoštis rūtų vainiku, dėl to tokia eidavo arba visai be vainikėlio, arba per jungtuves jai būdavo uždedamas tik pusė vainiko, iš priekio kaktą paliekant atvirą. Vainikas, kaip ir kiti vestuvių apeigose vartojami apskritimo formos daiktai, senovėje, be abejo, turėjo sakralinę magišką apsauginės priemonės nuo galimo pakenkimo nuotakai prasmę.

Jaunikio skiriamasis ženklas buvo prie kepurės, o vėliau — prie krūtinės prisegtas rūtų vainikėlis ar rūtų šakelė su baltu šilkiniu kaspinėliu. Prie skiriamųjų ženklų galima priskirti ir vestuvių veikėjų perjuosimą per petį dovanojamais rankšluosčiais ar drobės stuomenimis. Viena, jau pati drobė — „lino žiedas” — liaudies tikėjimuose turi nuo gamtos blogųjų dvasių saugančios priemonės prasmę, antra, drobe apjuosiamas asmuo atsiduria magiškojo apskritimo viduje, erdvėje, kuri jau nepavaldi toninėms būtybėms.

Vadinasi, tuo jaunojo pulko vyrai, kurie yra jaunojo įgalioti į jo namus pargabenti jaunąją ir kurie tarp vienų ir antrų namų, tarp jaunojo ir jaunosios buveinių, yra priversti nugalėti svetimą, jauniesiems dažnai priešišką tarpinę erdvę, liaudies supratimu, būna apsaugoti nuo galimo apraganavimo, piktųjų jėgų poveikio.

Simbolinę prasmę vestuvių apeigose turi daug mobilių ir nemobilių daiktų, kuriems kasdieninėje buityje tokia prasmė neteikiama. Svarbiausi yra duona, druska, vanduo, ugnis, grūdai, šiaudai, vilna, arba kailiniai, duonkubilis. Tarp nemobiliųjų — pirkios slenkstis, sodybos vartai laukų ežios.

Juodos ruginės duonos kepalėlis, o lietuvių papročiuose ligi šių dienų dažniau duonos riekelė, naudojama sutinkant po jungtuvių namuose jaunuosius, marčią (kitur pas nuotaką atvykusį jaunikį). Tai draugiškumo išraiška ir pasiturimo gyvenimo linkėjimas. Tradicinėse vestuvių apeigose plačiai vartotas karvojus — apeiginė duona. Tai iš geriausių kvietinių miltų iškeptas apskritos formos pyragas, papuoštas rūtų šakelėmis ir iš tos pačios tešlos iškeptomis įvairiomis figūrėlėmis lipdiniais. Jo ritualinė prasmė — per apeiginį laužymą, dalijimąsi tarp nuotakos ir jaunikio — „šalių” suėjimo į artimą giminystę.

Druska , kaip nekirmijanti, negendanti substancija, liaudies sąmonėje yra amžinumo simbolis. Pavyzdžiui, tuo atveju, kai jaunoji, vykdama į jungtuves ar vežama į vyro namus, įsiberia žiupsnelį druskos į batelį, druska jau yra magiška apsaugos nuo galimo išorės jėgų kenkimo priemonė.

Vanduo — dažnas elementas tiek šeimos, tiek agrarinių kalendorinių švenčių papročiuose. Jis ir valomoji priemonė, ir vaisingumo, gausos nešėjos, kartais jam priskiriama ir apvaisintojo galia. Gaila, kad mūsų dienomis vandens vietą vis dažniau užima degtinės, šampano taurė. Juk , negali būti, kad tėvai trokštų savo vaikams alkoholio gausos jų namuose šeimos gyvenime…

Ugnis liaudies sąmonėje yra šviesos, gėrio gyvybės simbolis, ji yra ir blogį naikinanti priemonė. Tai rūtomis apipinti mediniai rekečiai su juose įstatymais žvakėmis, pakabinti virš jaunųjų stalo. Tai gausiai žvakėmis apšviestas pirkios vidus bei originalūs šviestuvai kieme, marčios belaukiant.

Šalia kitų simbolinės prasmės mobilių daiktų, minėtini kailiniai, išversti vilnomis į viršų. Jais apsivilkus pasitikdavo atvykusią marčią, jie tiesiami prie slenksčio, kad marti (arba abu jaunieji) juos peržengtų . Keltuvių rytą jaunieji sodinami užstalėje ant išverstų kailinių (arba ant pagalvėlių). Visais šiais atvejais vilna (avikailis) išreiškė gerovės, turtingumo, avelių gausaus prieauglio linkėjimus

Pasitinkamos marčios apibėrimas grūdais — dažna vestuvėse apeiga, turėjo ūkio sėkmės jauniesiems linkėjimo prasmę: “kad jaunieji būtų geri šeimininkai,kad jiems derėtų, kad jiems darbai sektųsi”.

Šiaudai taip pat derlingumo, vaisingumo simbolis. Marti buvo šokdinama ant specialiai asloje pataršytų šiaudų arba pati pirmiausia turėjo pašokti su šiaudų kūliu. Jeigu bešokant kūlys subyra, laikyta geru ženklu: jaunoji lengvai be skausmo gimdysianti.

Vestuvių apeigose sutinkame nemaža ir simbolinės prasmės nemobilių daiktų. Bene svarbiausią vietą čia užima namų slenkstis. Slenkstis — tai riba tarp žmogaus ir svetimos, dažniausiai mirusiųjų pasauliui priklausančios erdvės. Slenkstis sietas su mirusiųjų kultu. Ant jo drausta stovėti, sėdėti, valgyti, per slenksti sveikintis, jeigu nenori užsitraukti sau nelaimę. Užtat atvykusieji ir sutinkami prie trobos slenksčio, kur jie turi pagal priimtą ritualą įsiprašyti, ir, tik „įsiprašę”, būna įleidžiami vidun. Kadangi durys, be kitų prasmių, įeina ir į simbolikos sistemą, tai jaunikio įsiveržimas pro jas jėga reikštų pasikėsinimą į nuotakos skaistybę, jos erdvę. Vadinasi, slenkstis yra nuotaką nuo pavojų saugojanti riba. Pagal mitinę pasaulėžiūrą slenkstis yra ir viena iš namo dvasių globėjų buvimo vietų.

Apeigose reikšminga vieta tenka pirkios pirmajai skersinei sijai (balkiui). Tik iki jos turėjo teisę įėjęs stovėti piršlys, laukdamas, kol bus paprašytas eiti toliau. Ties pirmąją sija stovėdamas kvieslys sakydavo savo kalbas, kviesdamas namiškius į vestuves. Dėl savo padėties pirmoji sija uždarą pirkios erdvę tarsi skyrė horizontaliai į dvi dalis — priekinę, ribojančią su durimis ir slenksčiu, tai yra išoriniu pasauliu, ir vidinę, garbingąją, kurioje buvo stalas.

Pagaliau nemobilių daiktų simbolių grupei priskirtinas senajame name atviras židinys, o židiniui nebelikus — jį pavaduojantis stalas. Atsisveikinimas su židiniu ar stalu, švenčiausiąja gimtųjų namų vieta, simbolizavo jaunosios ryšių su savo šeima ir namais nutraukimą. Kaip saulė teka, riedėdama dangaus skliautu išrytų į vakarus, taip ir „tekanti” į svečią šalį mergina, atsisveikindama su namais, aplink stalą eina iš rytų į vakarus.

Parengta pagal Angelę Vyšniauskaitę

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (3)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.