Vestuvės.lt
Papročiai ir tradicijos
Vestuvių papročiai pasaulyje (4)

Indonezija. Sumatros sala. vyras, norėdamas įrodyti, kad jis stiprus ir ištvermingas, savo būsimą žmoną turi nunešti iš jos tėvų namų į savuosius.

Jugoslavija. Jaunikis gauna atitinkamo svorio pakaitalą.

Ispanija. Majaldos miestas. Čia nuo seno gyvuoja originalus paprotys — vestuvių dieną jaunavedžius pakabina už kojų, kol jie nepasibučiuoja ilgu bučiniu. Po to visi sėda puotauti.

Japonija. Senieji sužadėtuvių papročiai: sužadėtinės pagrobimas ar pabėgimas iš tėvų namų — jau nuėjo užmarštin. Ištekėjusi moteris jau sekančią po vestuvių dieną išsipešdavo antakius ir nusidažydavo juodai dantis, tuo parodydama, kad nebenori niekam, išskyrus vyrą, patikti. Dabar šis paprotys visiškai išgyvendintas.
Tačiau japonų sutuoktuvių ceremonija vyksta pagal tradicijas. Būsimasis jaunikis privalo nupirkti savo išrinktajai vestuvinius drabužius. Kadangi jie ypač brangūs, vargšas turi taupyti ilgai ir atkakliai. Vestuvinį nuotakos apdarą sudaro du kimono — apatinis ir viršutinis. Pastarasis yra iš auksu tviskančio audinio. Be to, merginai dar būtinai reikia peruko ir vestuvinio skėčio su sidabrinėmis gervėmis, puošnių išsiuvinėtų batelių. Jaunasis atrodo daug kukliau: jo vestuvinis apdaras — įprastas juodas kostiumas.
Pirmoji sutuoktuvių dalis vadinama jaunosios atėjimu yo–meiri: būsimoji žmona atvyksta į sužadėtinio namus. Antroji ceremonijos dalis vadinama devyniais gurkšniais. Prieš jaunuosius pastatomos trys taurelės, į kiekvieną įpilama ryžių vynas. Jaunasis trim gurkšniais nugeria vyno iš kiekvienos taurelės. Po to tai daro ir jaunoji. Vestuvių puota vyksta kitą dieną.
Vestuvės Japonijoje brangiai kainuoja. Ant stalo būtinai turi stovėti gražus tortas, tačiau dažniausiai jis tebūna iš cukrainės pasiskolinta dekoracija. Per vestuvių puotą jaunieji kelis kartus persirengia. Šis paprotys susijęs su spalvų keitimu. Pirmiausia jaunųjų pora vilki tradicinius kimono, po to — europietiškus vestuvinius drabužius, o galiausiai — vakarinius apdarus: fraką ir puošnią suknelę. Japonijoje įprasta jaunavedžiams dovanoti pinigų. Svečiai juos deda į specialų voką noshibukuro ir perrišta spalvota virvute, simbolizuojančia santuokos tvirtumą.

Kenija. Masajų genties jaunikis savo būsimai žmonai privalo padovanoti karvių bandą ir liūto kailį. Liūtą būtina medžioti vienam ir nudurti ietimi. Jo kailis tampa jaunosios poros vestuviniu guoliu. Masajai tiki, kad tik ant liūto kailio užmegzta gyvybė pateisina tėvų lūkesčius: vaikas gims drąsus ir stiprus.
Kinija. Anksčiau santuokos sudarymas buvo toks sudėtingas procesas, kad galėjo trukti net kelerius metus. Pirmiausiai tėvai išnagrinėdavo sužadėtinių horoskopus ir kreipdavosi astrologų patarimo, ar pora sugyvensianti. Žvaigždės nulemdavo ir santuokos datą. Prieš vestuves itin daug dėmesio kinai skirdavo (ir dabar skiria) jaunavedžių miegamajam įrengti. Jame būtinai turėdavo kabėti penki ryžių ryšulėliai, žirklės, svarstyklės, veidrodis ir daug kitų ritualinių daiktų. Per vestuvių puotą jaunoji privalėjo tylėti ir nesiliesti prie valgio, kad jai napakenktų kerai. Piktąsias dvasias iš miegamojo išvaikydavo jaunavedys, į kambario kampus paleisdamas po strėlę.

Pietvakarių Kinija. Vestuvių papročiai reikalauja, kad vaikinas savo išrinktajai pasiųstų skarelę. Mergina turi numegzti jam šlepetes. Jeigu prie jų dar prideda bananų ryšulėlį, vadinasi, sutinka už jo tekėti. Jeigu atsidėkoja žaliais svogūnų laiškais — atsisako.

Pietų Korėja. Kai vaikinas arba mergina jau artėja prie pilnametystės, šeima piršlės prašo surasti porą. Piršlė kreipiasi į būrėją, kuri palygina saja, ar dera numatytos poros partnerių gimimo metai, mėnuo, diena ir valanda. Taip patikrinama, ar būsimieji sutuoktiniai tinka vienas kitam įvairiais aspektais.
Vestuvių dieną jaunieji gauna ham — dovanų skrynią. Joje būna raudono ir žydro šilko ritinių, patalynės, graikinių riešutų, pipirų, raudonų ir mėlynų kaspinėlių, simbolizuojančių vedybinę laimę ir daug palikuonių. Vestuvės paprastai vyksta jaunosios namuose. Jaunikis, įėjęs į juos, veidą atsisuka į šiaurę, atsiklaupia prie ritualinio stalo ir ant jo pastato medinę žąsį – ištikimybės simbolį. Ant stalo pastatomos dvi žvakidės, pamerkiama amžinai žaliuojančio medžio šakelę (bambuko ar ananaso) bei padedama įvairių užkandžių: riešutų, vaisių, ryžių pyragaičių, keptos vištienos, džiovintos mėsos, žuvies.
Kai jaunikis atsistoja, įeina nuotaka su savo šeima. Jaunieji sustoja vienas prieš kitą ir nusilenkia vienas kitam: pirmiausia nusilenkia moteris, o vyras jos nusilenkimą priima priklaupdamas. Po to jaunieji suvilgo lūpas ryžių vynu. Tai — šeimyninės santarvės ženklas.

Lenkija. Kaimuose kiekvienas nuotakai gera linkintis kaimynas prieš vestuves į jos namus atneša rozmarino šakelę. Iš šių šakelių vėliau pinamas vestuvinis vainikas. Linksmybių metu nuotaka savo batelius pastato kambario viduryje ir kiekvienas, kas nori su ja pašokti, įmeta į tuos batelius pinigų.

Makedonija. Jaunųjų poros irgi laukia daugybė išmėginimų. Jaunikis privalo plikai nusiskusti galvą, o jaunoji — raita nujoti į jaunikio namus ir niekieno nepadedama nušokti nuo žirgo. Per vestuves šioje šalyje rengiama daug humoristinių konkursų, varžybų, kurių metu išaiškėja , kas bus naujai susikūrusios šeimos lyderis, pavyzdžiui, tereikia į priekį švystelėti batelių porą ir žiūrėti, kas pirmas pribėgs.

Senoji Mongolija. Anksčiau tuokdavosi anksti. Kai merginai arba vaikinui sukakdavo penkiolika metų, tėvai pradėdavo ieškoti jiems poros. Nužiūrėję nuotaką, jie siųsdavo piršlį į jos jurtą. Nuotakos tėvams sutikus, piršlys apsilankydavo dar kartą, bet jau su degtine, kumysu ir dovanomis. Po kelių dienų jaunuolio tėvai nuvykdavo pas nuotaką. Jie veždavosi degtinės ir dovanų, o jaunuolis dovanodavo būsimajam uošviui geriausią savo žirgą. Šio susitikimo metu abi pusės susitardavo dėl išpirkos — kalymo ir kraičio. Jaunikio tėvas, be išpirkos dar duodavo jauniesiems atskirą jurtą, o jaunosios kraičio turėdavo užtekti jurtos vidui įrengti. Kalymas turėdavo svarbią juridinę reikšmę. Jeigu kalymas nebuvo sumokėtas, tai tokioje santuokoje gimę vaikai priklausydavo tiktai motinai. Tai ankstyvosios pirmykštės visuomenės santykių atgarsis.

Naujoji Gvinėja. Pagal vienos iš salų žmogėdrų genties papročius vaikinui leidžiama tuoktis tik tuomet, kai jis atneša savo išrinktajai gretimo kaimo gyventojo galvą. O aukos kūnas patiekiamas vestuvių puotoje.
Nepalas. Jo tautelėje prie jaunojo namų durų paaukojama višta. Prieš įžengiant į šiuos namus, pirmiausia atsistojama ant plunksnuočio kraujo, nes tai turėtų apsaugoti nuo piktų jėgų. Vietoj sutuoktinio žiedo jaunasis įteikia išrinktajai apyrankę ir raudonos pudros plaukams. Tik tada, kai jaunosios motina paima iš jaunojo rankų maistą, tampama vyru ir žmona.

Pietų Afrika ir Namibija. jaunuolis gali ruoštis tapti šeimos vyru, jei užmušė tikrai didelį žvėrį, pavyzdžiui, antilopę. Taip jis įrodo , kad gali pasirūpinti būsimąją žmona, kuri dažnai ne vyresnė kaip 12 metų. Jei nuotakos tėvai ir jaunasis susitaria, ji, apsigobusi balta skara, atgabenama į jaunojo trobelę. Bet jaunos mergelės baiminasi santuokinių pareigų, ir jaunajam tenka dalintis guoliu su trečia, vyresne moterimi, kuri įsitaiso tarp jų tol, kol mergaitė pripranta prie vyro.

Šiaurės Amerika. Sijų genties indėnas teisę vesti irgi turėdavo tik tada, kai nudirdavo bent tris priešų skalpus ir jais papuošdavo išrinktosios vigvamą. Tiesa, ne visada jaunikiui pasisekdavo ir nuduobus nedraugus. Mat paskui jaunasis turėdavo ateiti ir atsistoti prie išrinktosios vigvamo slenksčio, o būsimosios nuotakos giminės jį visaip bandydavo įžeisti ir išbandyti. Kuo didesnės išpirkos tėvai pageidaudavo, tuo ilgiau trukdavo ši procedūra. Jei per savaitę nepavykdavo susiderėti, jaunikiui nebelikdavo nieko kito kaip tik keliauti ieškoti sukalbamesnės merginos ir nuolaidesnių tėvų.

Pietvakarių Amerika. Jaunajam reikia parodyti gerą iškalbą. Pirmiausia jis kreipiasi į jaunosios tėvus, prašo dukters rankos. Jei visi sutinka, būsimoji uošvė paruošia guolį, ir jaunieji drauge praleidžia naktį. Kitą rytą žmona ištrenkia vyro galvą, o jis įteikia uošvei maišą kukurūzų miltų — kaip pritarimo ženklą vedyboms.

Meksika. Per vestuves puošiamasi tradicine senųjų žemvaldžių apranga: jaunikis mūvi kelnes ir vilki sidabrinėmis sagomis papuoštą švarkelį, galvą pridengia plačiabryle skrybėle. Jaunoji vilki nėriniuotą suknelę su raukiniais ir ilgą nuometą.
Vestuvės paprastai būna didelės ir iškilmingos. Jose dalyvauja daug svečių, nes Meksikoje palaikomi glaudūs šeimyniniai ryšiai. Vestuvių išlaidas dalijasi abi pusės. Temperamentingieji meksikiečiai linksminasi iki ryto. Kiekvienos šeimos garbės reikalas į savo vaikų vestuves pasikviesti liaudišką kapelą mariachis.
Vienas iš sutuoktuvių papročių — raiščio nurišimas. Jaunoji atsistoja ant stalo, o jaunasis užrištomis akimis turi nurišti raištį nuo išrinktosios kojos ir mesti jį už savęs. Raištį pagavusi mergina gali džiaugtis — ji netrukus ištekės. Jei kuris nors svečias nori pašokti su jaunąją, turi už tai sumokėti jaunajam.

Šiaurės Borneo ir Malaizija. Jaunikiui svarbiausia turėti būrį gerai pakeliančių alkoholį draugų, nes jiems teks derėti dėl jaunosios kainos. Jaunikio kompanija kviečiama į jaunosios tėvų namus ir kaip reikiant vaišinama alkoholiu. Deramasi dėl dukters išpirkos. Vestuvių puota trunka dvi dienas. Pirmąją naktį praleidžia jaunojo namuose, visos kitos naktys — jaunosios tėvų namuose.

Tibetas. Ankščiau vyravo kone pats keisčiausias visame pasaulyje paprotys — nesaugoti jaunosios skaistybės. Net priešingai — jei iki santuokos mergina nepermiegodavo bent su tuzinu vyrų, rizikavo būti išvyta iš kaimo. Norinčios ištekėti merginos buvo priverstos budėti kalnų perėjose, laukdamos keleivių ir jiems pasisiūlydamos…Atokvėpio nebūdavo ir po vestuvių, nes jaunoji iš karto tapdavo kelių brolių žmona.

Turkija. Kaimuose įprasta viešai priešais nuotakos namus nuskusti jaučiui barzdą, kad visi matytų, kad jis jau suaugęs.

Vokietija. Triukšmingiausios čia būna vestuvių išvakarės, nes tą vakarą susirenka visi jaunosios bičiuliai ir ant jos namų slenksčio daužo indus. Tikima, kad kuo daugiau pridaužys indų, tuo daugiau laimės atneš šukės. Prie altoriaus jaunoji žengia prie kūno įsidėjusi gabalėlį duonos ir žiupsnelį druskos. Prieš namus kelias būna nuklotas ką tik nuskintomis eglių šakelėmis, kad poros gyvenimas būtų turtingas, o jaunavedžiai svečiams dovanoja nosines, skirtas vestuvių lauktuvėms susiuvynioti.

Norvegija. Paprastai tuokiamasi šeštadienį. Tie, kurie laikosi tradicijų, velkasi puošnius skandinavų liaudies kostiumus bunad. Jaunavedžius vestuvinėje procesijoje dažniausiai lydi dvi mergaitės (senais laikais sutuoktuvių ceremonija be vaikų svitos išvis nevykdavo). Tiesa, šią dieną jaunieji vis dažniau atsisako tradicinių apdarų ir mieliau renkasi smokingą ir ilgą baltą suknelę. Jaunikis ir nuotaka vilki žydrus apatinius — iki šiol tikima, kad tai atbaido piktąsias jėgas.
Į vestuvinę puotą, kuri dažniausiai rengiama restorane, kviečiami tik artimiausi draugai bei giminės. Ant stalo privalo būti tradicinis aukštas tortas su marcipanais, kurio nekantriai laukia jauniausi vestuvių dalyviai. Tradiciška ir tai, jog svečiai vestuvines dovanas sukrauna ant stalo, kad visi galėtų jas apžiūrėti.
Linksmybės ir šokiai paprastai tęsiasi iki ryto. Jaunieji puotą palieka pirmieji ir vyksta į viežbutį vestuvių nakties praleisti specialiai šia proga papuoštoje lovoje. Jie stengiasi nuslėpti, kur nakvos, nes gana dažnai draugai naujai „iškeptam” jaunavedžiui iškrečia įvairiausių pokštų.

Izraelis. Jaunieji vestuvių dieną nuo pat ryto iki pat ceremonijos pabaigos nieko nevalgo.
Chuppy, t. y. ėjimo po baldakimo, ritualas simbolizuoja nuotakos atėjimą į jaunojo namus. Jaunasis įeina į kambarį, kuriame jo laukia išrinktoji. Jos veidą jis uždengia nuometu ir tada, lydimas savo tėvo, eina po baldakimu. Jaunąją, nešdamos degančias žvakes, atveda motina ir būsimoji anyta.
Moteris lydi muzika ir giesmė, kurioje prašoma palaiminti naująją porą. Tikroji ceremonija prasideda tada, kai į taurę įpilama vyno. Jaunieji ragauja gėrimo, o jaunasis dviejų liudininkų akivaizdoje ant jaunosios dešinės rankos rodomojo piršto užmauna sutuoktuvių žiedą. Tai darydamas jis ištaria tokius žodžius: „Tampi šiuo žiedu man skirta pagal Mozės ir Izraelio teisę”. Po to garsiai perskaitoma vestuvinė sutartis ketuba ir dokumentas įteikiamas jaunajai. Vėliau rabinas paima antrąją vyno taurę ir išdainuoja septynis vedybinius palaiminimus. Jaunieji vėl gurkšteli vyno, po to jaunasis koja sudaužo taurę, o svečiai šaukia: „Mazel tow!“ Tai laimės ir sėkmės linkėjimas.
Iškilmingą vestuvių puota paprastai rengia jaunosios tėvas. Žydai sefardai, gyvenantys Europos pietuose ir Šiaurės Afrikoje, vilki puošniais, spalvotais, auksu švytinčiais drabužiais. Žydai aškenazai (gyvenantys Izraelyje, Rytų Europoje) užsideda skrybėlę ir apsisiaučia šilkinį apsiaustą, o jaunoji velkasi baltą suknelę su nuometu.

Rašyti komentarą
Vardas
El. paštas
Komentaras  
 
Įveskite pateiktą kodą: *
  Skaityti komentarus (4)

Copyright 2008 Vestuves.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.